“Atsimeni? Tai buvo taip seniai ir tikriausiai ne kartą jau keitėme savo pavidalą, tik kad atmintis silpna“.
Iš K. M. Čiurlionio laiško mylimai
“tai ne tu, – man šaukei, – tu ne taip ir ne tą pasakytum,
ne taip per petį žiūrėtum, ne tavo čia išraiška, balsas,
skonis, kvapas, alsavimas“..
atrodė, dieve, tiek mylėta, taip mylėta – nuo viršugalvio
iki pat kojų tarpupirščių, viską užmiršus, be atilsio,
be sąmonės, net be sapnų..
dabar telefono ragelyje tavo balsas, kurį dar pažįstu
su tarp stygų prilipusiais – amžinai, visada, tu tik tu,
dėl tavęs viskas verta..
ir dar kažkas naujo, aštraus gerklę skaudžiai vis duria:
kodėl nebe mes, už ką laikinai, nejau šitai baigias,
jei taip – kas dar turi prasmės..
jaučiu, taip mums buvo ne kartą, sykiais ištinka – prisimenu.
dar negimus žvaigždėse surašyta, nors ne – gal iškalta,
ratas po rato susitinkam, kad vėl išsiskirtume..
2011 m. rugpjūtis
Evelinos namai 