jei tu kada nors pamirši mane
mano veidą, juoką, eiseną,
pečių linkį
jei iš atminties išmesi vardą
profilį, klubų siūbavimą
lūpų skonį
jei išdils mano kvapas, balsas
odos aksomas, rankų mostai
akių spalva

aš pamiršiu tave
aš pamiršiu tave
aš pamiršiu…

2011 m. balandis

Dangus šviežiai sutrypto sniego spalvos
Juo galbūt karių, mūšiuose žuvusių, vėlės
Ėjo tūkstantį kartų. Garcon, nešk kavos!
Šiandien taip ir nešvito. Žmonės it lėlės
Plastmasiniais veidais. Skauda juoktis,
Gyventi net skauda, kai bandai pajudėti
Surūdijęs visas tavo karkasas. Pavogti
Leiski, Dieve, alyvos. Leisk mums ateitį spėti
Iš juodų kavos tirščių. Mūsų nuodėmės smulkios,
Tokios amžinos bėdos. Prasijok mus pro rėtį
Ant patežusios žemės – nes dulkės į dulkes.

2010 m. lapkritis


“Lygiai kaip vanduo atspindi veidą,
taip vieno žmogaus širdis atspindi kitą.” Pat.27;19

Kaip tu mane atspindėsi
Po daugelio metų, mylimas mano?
Būsiu tokia kaip tada? Tokia kaip dabar?
Ar tokia, kokios būtum norėjęs?
Gyvenimas it baisus uraganas
Per mus prasinešė…
Tu sakei: “Mylimoji, tai vėjas,
Langines glostė, plaukus švelniai suvėlė”.
Nepasirengus buvau ir nelaukiau
Neparuošiau aš pagalvėlės
Minkštai mums nukristi…
Kai vėl susitiksim po šimtmečio
Atspindėk mano veidą, koks jis buvo tada
Lyg vanduo man jį sugrąžinki
Mylimas mano…

2010 m. lapkritis

Atsikelti kasryt neprabudus. Kaip Buda
Po tuoju medžiu pirmąmet. Ir laukt
Nušvitimo kaip saulės virš šlapio ir rudo
Lauko. Neverkt, nesiskųst, tykiai kaukti.
Nešokt, nedainuoti. Kaip karstas šis butas,
Eglišakių kvapas aplink. Ir veidas it kaukė.
Gyvenimas visas – gana lėkštas etiudas
Ir rankraščio nėr – iš kišenės ištraukė.

2010 m. rugsėjis

“На зов из черной пасти камина вылез черный кот на толстых, словно дутых лапах…”/ М. Булгаков “Мастер и Маргаритa”

Jis gatvėj iš lėto priėjo
Nubraukė sruogą nuo veido
(Pamenu, buvo kovo pradžia)
“Berods, tave aš mylėjau
Tik tu man šito neleidai”

(Ar galim uždrausti mylėt?)
Atbraila slydo įtartinas katinas
Begemotas? Įdėmiai žiūrėjau
“Tave mylėt aš įpratinau,
Negi viskas, kas buvo, praėjo?”

(Argi praeina, kas amžina?)
Toks jausmas, kad laukė atsakymo
Pavasaris, vasara baigės
Viskas sukosi valso ritmu
Keistas alsus pasimatymas
Geso reklaminės raidės
(Viduje tik tiksėjo lyg sprogtų)

2010 m. sausis

kastonai

Kaštonai trenkia rudeninį maršą
Krituoliai veržiasi į paskutinį mūšį
Baloj ne mano veidas – jo nevykęs šaržas
Jį ištaisyt nebegaliu – pieštukas lūžo

Lietus išmaudo miestą tarsi vaiką
Ir saulės rankšluosčiu šiltai užkloja
Iki vidurnakčio dar liko marios laiko
Einu gatve ir lapų gėlės skleidžiasi po kojom

2009 m. rugsėjis

sb10069767c-001

O nieko lyg neatsitiko
Tik saulė juokėsi per dangų
Pakilusi iš pačio ryto
Ir žadindama miestą vangų

Tik nerimas lyg rūkas sklaidės
Sulįsdamas į mano sielą
Bet viską slėpė mano veidas
Po šypseną, nors širdį gėlė

Kaip kūną upėje ledinėj
Birželio vaiskų giedrą rytą
O saulė juokėsi auksinė
Ir nieko lyg neatsitiko

 

2009 m. balandis