Viskas netikra ir seniai nebėra kur sugrįžti.
O gal niekad nebuvo.. Ir nieko nebuvo.
Tik ši liūdna emigracija be pabaigos.
Be namų, be tėvynės. Tik kūnas.
Tik jo alkis ir troškulys
Nenumaldomai nuolat
Mus traukia
Klajot.
Be namų: be durų, be langų ir be sienų.
Lagamine talpiname savo gyvenimus.
Netikrumas – lyg kelioninis paltas,
Į kurį susisupę apsimetam šylą.
Laikyk prašau mano ranką
Nes šiame kelyje
Visa kita
Ištirpę.
2011 m. liepa
Viešpatie aukštielninkas, tarsi būčiau numirus
Pasilaidojus, kirminų suėsta ir tiesiai dangų
Kelyje į skaistyklą paklydus. Tik tas vyras
Nurodė kryptį. Stebi pro properšą tarsi pro langą
O aš žiūriu žemyn sau po kojom ir mano buvimas
Geležinkelio bėgiais prarieda. Keleivis be bilieto
Bijąs išlaipinimo. Pokšteli it šūvis laisvėje vynas
Pomirtinis girtavimas, patikėk, toks saldus ir lėtas.
Be rytojaus, planų. Viskas šiandien šiame perone.
Do re mi sol la si per natas švelniai pirštais, kurių nebėra.
2010 m. spalis
Vos rusenu. Blausi šviesa.
Aš – jonvabalis naktyje
Pati sau kelią rodau.
Žalsvai pilka nakties vėsa
Voratinklio apraizgius gijom
Įkalino apleistą sodą.
Aušra per žemę atšlepsi basa
Švieselę jonvabalio vijo
Dienoj visai kitaip atrodo
Ir šitas sodas nupurkštas rasa
Vaizdelis – tarsi ką tik lijo
Dabar ir jonvabalis juodas
2010 m. rugpjūtis
Ant kelių – katė, kurios niekada neturėjau,
Ir šitie namai, kuriuose gyvent neteko
Gėlės ne mano, nors kaip beprotė sėjau
Ne mano upė, gyvate link jos takas
Ir tu ne mano. Nebučiuotas, nelauktas
Manyje tiek keliavęs, bet negrįžęs nė karto
Tiktai jausmas gilus ir platus, ir toks aukštas:
Jis – mano! stiklo šukėm ant kelio pabertas
2010 m. liepa
Naktimis traukiniu į kažkurią pasaulio sostinę
Pilkam perone silpsta žingsnių aidas
Tarp žvilgsnių, kuždesių ir glostymų
Ant žemės saulė purpurinę mantiją nuleido
Žvaigždėm nušaudytam danguj lėtai
Mėnulis jaukiai supo lopšį amžinybės
Prie kojų – lagaminas, rankoj – bilietai
Ir kelias – dovanų atseikėta duotybė
Nuvesiantis tolyn (o gal arčiau manęs)
Per lygumą, kalnynus, preriją, savaną
Aš iškeičiau ramybę į bekraštes klajones
Šis kelias ne lengviausias. Tačiau mano.
2010 m. gegužė
Tu man sakai: labai stipriai laikykis
Už rankenos, rankos, telefono ragelio
Iš jo sklindančių žodžių. Jie slysta, tu vykis
Už jūros laikykis, už spindulio ir už kelio
Už vazono, už gėlėtos mamos suknelės
Už sapno. Tik prašau neatgniaužk rankų
Tu – išvirkščioji mano pusė. Lietus nuvalė
Dulkes nuo turėklų. Iškart už jų – bangos
Už gelbėjimosi rato laikykis. Sūpuoja mus
Jei į dugną sykiu, – man sakai. Tai neguodžia
Sena gaisrinė klykdama lekia į mūsų namus
O į mus iš ten kvapas degėsių ir suodžiai
2010 m. sausis
Žolių kilimu minkštu ridenasi
Mano rytas jaukaus apvalumo
Ir pavargę keleiviai jau keliasi
Naktyje išsiilsinę kūnus
Ima lazdą medinę į delną
Ir suspaudžia kaip grumstą artojas
Tiesias kelias it kilpa į kalnus
Kaip ir dienos tie žingsniai kartojas
Susipinusios mintys laisvėja
Plaukuose supas vasara oriai
Kažkodėl visad eiti prieš vėją
Kažkodel vis sustoti nenoriu
Ta kelionė it prarastas šokis
Neįvykęs, ilgai tik planuotas
Mano angelas medyje juokias
Pagalvojus – išties, kas čia tokio
2009 m. lapkritis
Debesų patalai papilkėję
Nemazgoti jau tris amžinybes
Subangavo vos paliesti vėjo
Ir lašiukais į delną įžnybo
Bandė burti man didelį kelią
Ir beprotiškos meilės linkėjo
Čiupo kelti lengvutę suknelę
Ir paleidę kažkur nuskubėjo
Išsisklaidė lyg dūmas virš žvakės
Vaiskią dieną atvėrę kaip akį
Lyg dainavo kažką, lyg ką sakė
Orą virpinant sniego plaštakėms
O virš didelio didelio lauko
Suko ratą po rato lakūnas
Ir nors nekviečiau jo ir nelaukiau
Bet jei atnešė vėjas – lai būna
2009 m. lapkritis
Šešėliai violetiniai po kojom
Vis bėga pirma arba paskui mus
O lapai krisdami dar pamojuoja
Lyg kviesdami. Toks vakaras ramus
Aksominis ir šiltas tartum švarkas
Bet lengvas ir išskydęs it migla
Šlavėjas parką švarina ir tvarko
O lapai jį apsupę lyg banga
Tuoj, regis, čiups šlavėją kaip šapelį
Įsuks į savo vandenis sraunius
O jis ramiai sau šluoja šitą kelią
Nutiesdamas mums kelią į namus
2009 m. spalis
Keliu žmogus ateina. Taip lėtai.
Po patalais minkštaisiais debesų
Eini taip sunkiai, nes jau pavargai?
Geriau skubėk – tuoj bus labai tamsu
Užklos tau kelią lyg skara naktis
Bet ji nešildys, bus labai vėsi
Nebent dabar pakibus pilnatis –
Vienintelė danguj skylė šviesi
Su ja tau kelias tiesiasi toliau
Sidabriškai ryškus ir kaip taisyklė aiškus
Kažkur ir kažkada prieisi pagaliau
Praneši adresą, kuriuo tau siųsti laiškus
2009 m. spalis
Evelinos namai 