Esu tik blankus savęs atspindys
Jau prigesęs. Juk buvo sakyta
Pasirūpint aliejumi lempoms
Nežinia gi kas užklys iš tamsos
Viešbučiuose pirštų nuglostyti
Puslapiai seka savo istorijas
Parvežtų namo, bet 7-as: nevok
Tai ir grįžta be nieko, tušti
Be aliejaus mano švytėjimui
2010 m. lapkritis
Viešpatie aukštielninkas, tarsi būčiau numirus
Pasilaidojus, kirminų suėsta ir tiesiai dangų
Kelyje į skaistyklą paklydus. Tik tas vyras
Nurodė kryptį. Stebi pro properšą tarsi pro langą
O aš žiūriu žemyn sau po kojom ir mano buvimas
Geležinkelio bėgiais prarieda. Keleivis be bilieto
Bijąs išlaipinimo. Pokšteli it šūvis laisvėje vynas
Pomirtinis girtavimas, patikėk, toks saldus ir lėtas.
Be rytojaus, planų. Viskas šiandien šiame perone.
Do re mi sol la si per natas švelniai pirštais, kurių nebėra.
2010 m. spalis
Dideliam puode maišiau, kas dar vakar pieva lėkė
Barsčiau Svanetijos druskos, čiobrelių, mairūnų ir krapų
Prosenelė iš paveikslo nužengė. Pirma sunkiai, nes slėgė
Rėmas įlūžęs. Paskui ėjo spėriai, energingai. Tarsi ne iš kapo
Prisėdo prie stalo. Pirštai suniro tampriai it maldai
Papasakos dabar ką nors tokio, pamaniau. Atsiduso
Atleisk, kad taip įėjau – iš anksto nepranešus, nebeldus
Iš ten, kur esu, tai sunkoka. Nevažiuoja iš ten autobusai
Ir lėktuvai neskraido. Iš niekur sunku siųsti laiškus
Tik sapnais ir ženklais ateinu. Karveliu, juodu katinu
Įskilusiu veidrodžiu, dužusiu daiktu. Nebuvo aišku?
Gal ir buvo. Dažnai jie mane dienoj žadino
O mane pažadino tavo viralas, juokiasi skambiai ji
Aštrumas ne visai lietuviškas, iš kažkur atsivežtas
Iš kelionių sakai? Porą kartų lydėjau stoty
Atsisveikinimas rūgštus kaip neprinokęs agrastas
Tu matyt nepameni, kaip kadaise tau jį ridenau
Juokeisi mažas putlus kūdikis iš žalios uogos
Aš žiūrėjau ilgai ir staiga trigubai pasenau
Supratau lyg seniai būč žinojus – savo atšokau
2010 m. birželis
Aistra kaip persirpusi kriaušė
Ranka prilipo neatplėši
Skiltelėmis aš ją sulaužiau
Ir sumečiau į gražią dėžę
O kai pritrūks aplinkui vaisių
Tą dėžę imsiu ir atversiu
Džiovintom skiltimis pažaisiu
Ir aistrą buvusią sugersiu
Lyg orą iš vandens iškilus
Paskui pirštus aš nulaižysiu
Tokia skani esu, kai myliu
Pakviesk, vėl pas tave atbrisiu
Žole rasota tartum jūra
Prinokusi, saldi, sultinga
Jaučiu– tu į mane jau žiūri
Ir lauki. Skaudžiai buvau dingus
2010 m. vasaris
Su moterim mylėtis sapnuose. Jau antrą naktį
Ji glosto pirštų pagalvėlėm švelniai pusračiais
Tamsoj tirštoj. “Šviesos prašau nedegti,
Išeisiu tyliai, auštant, ir tikrai prieš pusryčius“
Su vyrais naktyje rūkyt cigarus. Šiek tiek negera
(Bet irgi sapnuose). Jų rankos – man tarp kojų
Girdžiu, kad tolumoj kažkas dainuodamas lyg bara
“Pabusk, juk tai tik sapnas“, – priedainiu kartoja
2010 m. vasaris
Vyrai įeina, išeina, įeina, išeina
Ir tada ji kurį laiką nelaukia
Įsčios ilsisi, tyli. Kartais kokią dainą
Ji niūniuoja. Ramybė jos kaukė
Žinau, kad jos vardas Marija
Ilgaplaukė, prisirpusiom lūpom
Bijojusi sako, dabar jau nebijo
Per tvorą matau – darže klūpo
Atrodo lyg meldžiasi prieš altorių
Tarp pirštų žemės grumstai byra
Vidudienio saulėj tokia besvorė
Prie durų rikiuojasi vyrai
“Marija, Marija, – jie šaukia. –
Nuplauk mums pavargusias kojas.“
Ji kyla. Atrodo, tik to ir telaukė.
Duris atidaro. Kvatojasi.
2009 m. spalis
O mes sutirpsim lietuje
Neliks akių, blakstienų, pirštų
Pradings ir rankos mūs, deja
Ir lūpos nyks besakant: Mirštu..
Šaligatviais nubėgsim mes
Linksmom upelėm vandenynan
Purslais ištaškę svajones
Ir meiles paskandinę vyne
2009 m. rugsėjis
Priešpilnis – liūdnas, geltonas
Kvepia levandom iš spintos
Per kojas bangom sijonas
Indėniškai kasos supintos
Aplinkui švelni bossanova
Nuslysta plaukais, ausim, rankom
Ir nors jau birželis, ne kovas
Pirmąsias gėles pirštais renkam
O jos nesilaiko, jos bėga
Iš rankų nervingai šokančių
Sutirpsta it pernykštis sniegas
Prie klombos gatvėj Vokiečių
2009 m. birželis
Tačiau tie, kurie nepaiso savo pačių sielos virpesių, neišvengiamai turi būti nelaimingi.
Markas Aurelijus “Sau pačiam“
Naktis koncertinė ir sielos virpesių simfonija
Žvaigždėm nulyta šiandien gausiai
Šis jausmas – šokis lengvas ar sunki agonija
Kur prasidėjo gruodį, baigės sausį
Šis jausmas – kelias išskirtinėm aplinkybėm
Nors ilgas, bet prisodrintas lengvumo
Jis tarsi jaunas vynas su brandaus savybėm
Per daug anksti įgijęs subtilumo
Neprasidėjęs baigias šitas pasirodymas
Koncertų salėje tyla ausis sprogdina
Ir manekenės dūžta krisdamos nuo podiumo
O mano pirštai tavyje žvaigždes sodina
Jos auga ir atsiskiria nuo odos
Pakyla, skrieja, prie dangaus prilimpa
Ir vėl šviesu kaip dieną Dievo soduos
Skreite rankas Jis suneria – jam taip patinka
2009 m. sausis
“Tu mano labirintas“, – pasakei. –
Aš iš tavęs pabėgti noriu“.
Bet štai ir vėl čia atėjai,
Ir vėl prie vartų mano stovi.
Neklaidinu tavęs dabar –
Gali išeit ir nebegrįžti.
Šnabždi nakty: “Truputį dar,
Dabar išeit man trūksta ryžto“.
Guodies, kad krūmuose žaliuos
Apsuko galvą labirintas,
Kad į mane klaidžiuos keliuos
Tu durų ieškai tartum girtas.
Apsvaigęs nuo keistų kvapų,
Tu ne žmogus – pati kelionė
Nenori bėgt, čia taip jauku –
Gyvent ir mirt – be abejonės.
Tu ilgas kelias į mane –
Patapt kitu save užmiršus
Tu labirinto viduje
Ir išėjimo ieškai pirštais.
2009 m. sausis
Evelinos namai 