Dar nepabusk, dar nepabusk, dar nepabusk,
dar mums nebus gyvenimo.
Tiktai lietus – per stogą šaltas, banalus lietus,
ritmingas jo lašų stuksenimas.
Tuomet ar verta tau atmerkt akis, ar verta?
Ir ką gi jas atmerkęs pamatysi?
Drėgmėj ištirps diena, ištirps naktis, ir mano veidas,
Lietus nurims ir tu galbūt per jį išbrisi.
Ten, kur esu, beveik nelyja. Keista, argi ne?
Juk mes abu drėgmėj užaugę.
Rausvai išsprogo persikai – tarsi paveiksle ar kine
po vieną norisi man žiedus jų suvalgyt.
Kad to saldaus rausvumo prisipildyčiau visa
lengva, skani, be rūpesčio, be tikslo.
Tačiau sūri, karti, rūgšti (saldi retai) esu. Tiesa?
Dabar, berods, svarbiausia – išlaikyti lygsvarą.

2011 m. balandis

Advertisements