nėra, ko bijoti

Jau nėra, ko bijoti
Visi vakar prabėgo
Visi rytoj neatėjo
Šitame laike ir erdvėj
Neturėdami nieko
Ir viską turėdami
Niekuo nebebūdami
Ir visa kuo esantys
Iškilę ir puolę
Šventai nusidėję
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

Jau nėra, ko bijoti
Judesiai lyg aliejuj
Plukdytume kūnus
Lyg virstume oru
Besvoriai, bekvapiai
Bevardžiai, belyčiai
Iškalti ant akmens
Medyje išraižyti
Nė ženklo mūsų nelikę
Nė menkiausios dalelės
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

2011 m. balandis

širdis benamė katė

Mano širdis, benamė katė, atradus namus
Tik kartais pavasarį, kai langas pravertas
Ji užšoka ant stalo priešais ir žiūri tolyn
Iš kur vėjas atneš pražydėjusių pievų kvapą
Garsų sumišusių aidą, nuotykių pažadą
Tada taip norisi liuoktelti lyg tarp kitko
Palikus patogų gyvenimą it gyvatė išnarą
Bet primina koją, kadais akmeniu sužeistą
Prisimena alkį, bėgimą ratu lyg į niekur
…………………………………………ir lieka

2010 m. gruodis

pavargau

Pavargau tavęs nemylėti
Ridenu kaip Sizifas akmenį
Tą didžiulį nejausmą

Svarstau į kurią kišenę įdėti
Kur paslėpt nuo savęs pačios
Kad nespaustų

Rūkas skleidžias lyg uždanga
Gal dabar aiškiau bus matyti
Kur mane nešė

Prie pat kojų ežero bangos
Balzganas ir aštrus rytas
Kažką trynė ir rašė

Aš tik be raidžių, žodžių, garsų
Tuštuma šioj pasaulio pilnatvėj
Tačiau vistiek gyvenu

Kartais būna truputį baisu
Kaip vidurnaktį nuošalioj gatvėj
Kaip aukštai be sparnų

2010 m. gegužė

tik tiek

Atleisk.. Tik tiek. Ir taip nelengva
Nurieda sunkiai it akmuo nuo kapo
Nepyk. Tik tiek. Tyla kaip bangos.
Galėtų dar ką pasakyt, tačiau nesako

Ir nekalba, vien rankos šaukia
Nuo įtampos prie upės sprogsta karklas
Lyg visą žiemą būtent šito būtų laukęs
Pasaulis trupa tarsi rūdžių paliestas žeberklas

2010 m. kovas

širdis

Širdis kaip iš akmens, iš geležies
Tarsi drebučių ar minkštutės vilnos
Kokios pietums patiekti tau širdies?
Galiu su prieskoniais – lentynose jų pilna

Saldžiarūgštės ar apelsinų kvapo?
Karčios kaip viskis ar kava be cukraus?
Širdis manoji šiąnakt čirška, kepa
Ar jums taip irgi būna, Ievos dukros?

Lyg Salomėja Jono galvą, aš tau širdį
Padėklas saulėje strėle sušvinta
Ji dar pulsuoja, tvinksi.. Girdit?
O gal bažnyčios varpo dūžiai sklinda

Ataidi nuo pat varpinės lyg šūviai
Praliedami aplink ne kraują – lietų
Šiek tiek dar skauda ten, kur buvo pjūvis
Lašai per stogą: tu-ne-nu-ga-lė-ta..

2010 m. sausis

vakaras

Voratinkliu apgaubia vakaras
Pagauna minkštai ir taip jaukiai
Eilėraščių šįvakar nekuriu
Ir niekas manęs nebelaukia

Kažkur ant akmens šalia upės
O gal ir namie palei langą
Būrelis balandžių sutūpęs
Pakyla staiga į padangę

Ir gęsta lyg žiežirba vakaras
Tamsoj žiba žvaigždės karoliais
Ir šiltas, degąs dar ugniakuras
Parves vėl namo tave, broli

 

2009 m. liepa

pernakt prilijo

  

Pernakt prilijo visą kiemą
Tu atplaukei keista gondola
Sulytas ir joje toks vienas
Šiek tiek atsitrenkei į tvorą

Pasiūlei plaukt kartu į jūrą
Žadėjai nuostabų saulėlydį
Šypsojausi aš tau už durų
Tu laukei mano kieme mėnesį

Neišėjau. Gal neįtikinai,
Kad verta su tavim išplaukti
Dingai ir akmenį širdin užritinai
Todėl ir šiandien tavęs laukiu

 

2009 m. liepa

į akmenį

Pavirsiu į akmenį – pilką ir tvirtą
Palaukėj sapnuosiu sunkiai prigulus
Karšta ar šalta, o aš nevirpu
Prisėsti minkštai ant manęs nesiūlau

Ir nekviečiu aš pasiguosti
Sušildyt nenoriu, guliu kaip numirus
Tai ko suklupai – ryto rasą nušluostei?
Bebalsius akmens palytėjęs klavyrus

 

2008 m. lapkritis

auštant

Auštant sklaidosi rūkas virš pievos
Ir vėsa tyliai rangos per kūną
Saugo pušys kaip kambario sienos
Tu sakai man, kad šitaip nebūna

Kad nebūna štai šitokio jausmo
Kai pritrūksta net oro įkvėpti
Balansuoji tarp džiaugsmo ir skausmo
Tarp tylos šitoks poreikis rėkti

Tarp gyvenimo mirti taip noris
Kad užmerki akis tarsi amžiams
Toks bekūnis, bekvapis, besvoris
Toks sunkus lyg akmuo. Ir toks lengvas

 

2008 m. liepa

saulė lyg avietė

Lyg ta avietė saulė kils virš Gedimino miesto
Kvapų, garsų ir pojūčių darni, skambi gama
Ir pusryčiai: kava, bandelės dvi su sviestu
O dar prie jų kokia literatūrinė jautri tema

Ir tavo rankoje pailsęs tarsi paukštis mano delnas
Nelegaliai kartu – dar pusvalandis laimės pavogtos
Ir gelsta saulė kaip ruduo ant Tauro kalno
Ir vėsta įkarštis kaip štai puodelis šis kavos

Kalbu, kad ne vieta šventyklai būt tarp puodų
Tarp virtuvės kvapų paskęsta smilkalai
O tu vis primeni, kad gi ne viskas balta arba juoda,
Kad kartais nėr ribų tarp to, kas gera, o kas negerai

Aš daug svarstau, apgaudinėdama, jog protas gelbsti
Išties dažniau akmuo sunkus jis po kaklu
Tuomet pavydžiu žuviai, kur paklūsta norui neršti
Nebegalvodama, kaip aš kurlink plaukiu

Ir pasvajoju, kad ateis diena, kuomet nurims šios mintys,
Lyg ta avietė saulė jūron kris saldi, minkšta
Apleis neramų protą svarstymai ir trintys
Ramiai ilsėsis rankoj delnas ir kvepės rugpjūčiu arbata

 

2008 m. sausis