Dangus šviežiai sutrypto sniego spalvos
Juo galbūt karių, mūšiuose žuvusių, vėlės
Ėjo tūkstantį kartų. Garcon, nešk kavos!
Šiandien taip ir nešvito. Žmonės it lėlės
Plastmasiniais veidais. Skauda juoktis,
Gyventi net skauda, kai bandai pajudėti
Surūdijęs visas tavo karkasas. Pavogti
Leiski, Dieve, alyvos. Leisk mums ateitį spėti
Iš juodų kavos tirščių. Mūsų nuodėmės smulkios,
Tokios amžinos bėdos. Prasijok mus pro rėtį
Ant patežusios žemės – nes dulkės į dulkes.
2010 m. lapkritis
sniegas atmena viską
kūno svorį, padų reljefą
žudantį odos karštį
dejuoja girgždėdamas
limpa į glotnų kamuolį
kloja nuo viso pikto
ant blastienų supasi
tirpsta mano burnoj
kaip kad aš erdvėje
virstu kristalais skaidriais
ir atmenu viską
net tai, ko nebuvo
2010 m. lapkritis
Mano siela – mažutis sufijus
Miniatiūrinėj šventykloj
Sukas aplink
Vynioja, kas yra ir kas buvo
Lyg bintą nuo karo žaizdos
Rūbas plaikstos
Šiame sūkury tik čia ir dabar
Jau ne rankos, ne kojos
Ne aš, o aš esu tai
Ir visai visai nebeskauda
Tarsi būtų it sniegas nutirpę
Vis per širdį
2010 m. spalis
tik tavo rankos ir tavo kūnas,
ir tavo kvapas, ir tavo žodžiai,
lipnus kaip vasaros medus sotumas
mes atsivalgėm viens kito godžiai
mes atsigėrėm viens kito svaigiai
ir nepalikom rytojui nieko
sakei, kad skyrėmės mylėt nebaigę
aplinkui krentant kaštonų sniegui
2010 m. gegužė
mes tik atspindžiai dangiškųjų mūsų
kurie vaikšto po du Dievo soduose
visuose veidrodžiuose, nutuptuose musių
mūsų nėra, ten ne mes, pasirodo
tik iliuzija esame, sapnas be miego
raibuliai suraukšlėję vandens paviršių
virstam cukraus vata, beskoniu sniegu
ir į kitą sapną, skrydy viską pamiršę
2010 m. kovas
Užskridau aš į pačią kaštono viršūnę
Arčiau Dievo – šiek tiek pakalbėti
Negirdėjau ką sakė, tąnakt kaukė šunys
Tad atsakymus man teko spėti
Surašiau juos geltonai ant juodo asfalto
Po lietaus jie hieroglifais virto
Geišos veidas danguj – apvalus ir toks baltas
O aplinkui – žvaigždžių labirintas
O žemai saloje nuo sakurų iš lėto
Krenta sniegas flamingo rausvumo
Ir prisiekiu Dievu, aš jaučiu – kvepia mėtom,
Smilkalų, kur šventyklose, dūmais
2009 m. spalis
Rytas kankinio mirtimi miršta
Rausvais atspindžiais išgaruoja
O saulė spigina pro pirštus
Trečiam aukšte kas valsą groja
Balandžiai sukas piruetais
Virš padėvėto čerpių stogo
Tas valsas toks švelnus ir lėtas,
Ar kambary kas nors ir šoka?
Gatve berniūkščiai trys prabėga
Jie keikiasi net ausys linksta
O natos krenta tarsi sniegas
Keli akordai – ir pradingsta
2009 m. spalis
Priešpilnis – liūdnas, geltonas
Kvepia levandom iš spintos
Per kojas bangom sijonas
Indėniškai kasos supintos
Aplinkui švelni bossanova
Nuslysta plaukais, ausim, rankom
Ir nors jau birželis, ne kovas
Pirmąsias gėles pirštais renkam
O jos nesilaiko, jos bėga
Iš rankų nervingai šokančių
Sutirpsta it pernykštis sniegas
Prie klombos gatvėj Vokiečių
2009 m. birželis
Mes vaikštinėjam debesim
Lyg bristume per sniegą
Tu apsisiautęs vien mintim
Aš apsirengus – nieko
Mes šokam ir nešalta man
Nors jau ruduo už lango
Merci mesje, merci charman
Ir pasadoblį keičia tango
Ant debesies labai jauku
Va šitaip būt – visai be nieko
Ir skrist virš Vilniaus, virš Trakų
Barstyti ant miestų pirmą sniegą
Surinkt sapnus mažų vaikų
Suvert į nuostabius karolius
Ir tokiai baltai įsisukt tarp angelų
O grįžus žemėn juos lipdyt iš molio
2007 m. spalis
Evelinos namai 