Saldus it cukrus vanilino
Ir lengvas tarsi šokis
Gyvenimas neužkabino
Na ka gi – garsiai juokis
Sakyk, kad visa tai sakei
Jog perspėjai ne kartą
Aš nemačiau, o tu matei
Kaip visa tai neverta
Nei įkvėpimo, nei jausmų
Nei lengvo pamišimo
O aš toliau vėl gyvenu
Tik kur – tai nieks nežino
2009 m. rugsėjis
Pliki nuogi – jausmus iššvaistę
Ištroškę išrišimo ir malonės
Iš meilės liko tik šalta pašvaistė
Mielasis, ne dievai, mes tiktai žmonės
Atsiminimais žvaigždės krenta
Tarsi turėtų šildyt, bet visai nešilta
Sudėjai delnus maldai ir paleidai ranką
Kaip tik tada vandens srovė paplovė tiltą
Tą, ant kurio mes leidom laiką
Tokie besvoriai ir tokie laimingi
Dėl to, kas buvo man neliūdna ir negaila
Tik kartais taurėj beprotybės lašo stinga
2009 m. rugsėjis
Taip žaidėm mes – širdis daužydami
Tai nuostabus šis nuodėmės žaidimas
Nuplėšk jausmus tarsi drabužį nevaržydamas
Šis švento Vito šokis, šis mūsų lengvas pamišimas
Sustok akimirkai, sustok ir juokis, juokis
Nes mūs gyvenimas teatras, dar ir šokis
Netyčia susitikom, kaip netyčia išsiskyrėm
Į puikų namą jausmo krištolinio spyrėm
Tarp duženų vienas kitą grubiai žeidėm
Atleisk, šiandien neatmenu jau tavo veido
Naktis užslinko, saulė nusileido
Tik nesakyk, kad susitikome per klaidą
Ateis pavasaris ir jis pakeis šį speigą
Ir atsistojęs prie namų sakysi: “Labas meile,
Įleisk mane. Savęs man be tavęs taip gaila“
2007 m. gruodis
Elegantiškai perlipsiu lavoną
To, kurį šimtą metų taip mylėjau
Paslėpt jausmus? O gal patraukt į šoną?
Ar išsakyti, ką norėjau, bet tylėjau?
Per miestą pereit kaip per karą
Žvilgsniu iššaudant kokį tūkstantį
Ir bobulytės mane garsiai bara
Už mano būdą karštą, dūkstantį
O man gyvenimo taip ankšta, maža
Juoda suknelė vėjy sukas, šoka
Išdalinu save po jūrą ir po lašą
Nes duot galiu, o imt tik kartais moku
Bučiuoti moku vėl galvos netenkant
Ir veidą glostyt tarsi pirmą kartą
Vis švelniai pirštams kūnu slenkant
Prie laukiančių užeiti vartų
O kai išeisiu nakčiai baigiant darbą
Palikusi nejautriai vėl tave numirti
“Iki rytojaus“, – mesiu namo sargui
Ir tai sužadins elegantiško lavono viltį
2007 m. spalis
Kas aš? Kas aš? Lietus lašnoja
Drėgmė aplink ir dar kažkur viduj
Jausmus kaip siūlus vėl vynioju
Ir jau antra para šlampu lietuj
Vanduo suranda kelią sau tarp rūbų
Ir teka kūnu taip, kaip upė motina žeme
Tai dingsta, tai vėl pasirodo upeliu virš klubų
Ir juda tarsi tu kas dieną kantriai į mane
Kas tu? Kas tu? Per stogą lyja
Bet tavo glėby nieko negirdžiu
“Tave šiam mieste myli“, – sakau tyliai
Ir slepias žodžiai už šlapių kėdžių
Ant sienų liejasi dažai paveikslų
Tapydami naujus vaizdus ir siužetus
Kas dailininkas jų, kas tapė juos – neaišku
Dabar vienintelis jų autorius – lietus
2007 m. rugsėjis
Prie stalo trapi mūsų laimė sėdėjo
Ji švelniai šypsojos gal mums, o gal sutemom
Grindim link manęs karoliukai riedėjo
O aš maniau, kad mes vakar juos sutrypėm
Tada, kai jausmus tarsi popierių plėšėm
Kai širdį dalinom perpus ir per keturis
Kai savo jausmus taip, kaip skalbinius viešinom
Ir šaukėm, kad jų jau nei vieno nebeturim
Žadėjom sugrįžti į savo gyvenimus
Prisiekėm daugiau niekada nemylėti
Tuomet mūsų lūpos ir dingo iš nerimo
Nes tiek primelavus belieka tylėti
Tyloj pamažu apkabino mus vakaras
Pasiūlė po mūšio pailsėti truputį
Užgesti trumpam ir vėl šviest kaip ugniakuras
Dienų upei tekant į amžiną būtį
2007 rugsėjis
Evelinos namai 