išsibarstymai

pamažu berdama miltus pyragui (jo receptą internete užtikau visai kito ieškodama),
vėl kaip ne sykis jaučiu, kad pasaulis ėmė ir liovėsi sukęsis, laikas tekėjęs,
tik grindys po kojomis, dubuo ant spintelės ir miltai it pajūrio smėlis
vis krinta, atrodo, kad toly, už lango, žuvėdras ir jūrą girdžiu,
ir tik proporcijos, tik gamybos taisyklės lape surašytos
laiko lyg raiščiai, lyg smėlio maišai oro balioną
akimirką rodės – išnykstu, išsibarstau,
lyg tie miltai, lyg pajūrio smėlis,
iš manęs nei pyrago,
nei kranto

2012 m. vasaris

miestas žaidžia

šitas didmiestis niekad nemiega
tamsoje ausys gaudo mašinų ūžimą
po langais auga būsimas daugiaaukštis
jo statytojai karštu vandeniu budina maistą
kvapuose plaukiantys restoranai išspiria klientus
it budrūs sargybiniai stebi šviečiančios iškabų raidės
šaligatviai nubarstyti žmonėm – vienišom kriauklėm dugne
esu taip aukštai, kad gundo mintis perdėlioti visą pasaulį savaip
kiniškų šachmatų glotnūs mediniai skritulėliai su įrėžtais hieroglifais
miestas žaidžia partiją viena po kitos ir laimi štai jau daug tūkstančių metų

2011 m. rugsėjis

daugiau nei dabar

Būti tik truputį daugiau nei dabar
Stipriau ir karščiau negu vakar
Siena slenka šešėlis išsekęs
Neišglostytas, nepamaitintas
Visai šalia kažkas pasakas seka
Balsas migdo. Virpa senas žibintas
Kaip tuomet stovėt tiesiai
Kai visas pasaulis it girtas siūbuoja
O mano šešėlis liūdnas ir liesas
Kaip šuo susirango prie tavo kojų

2011 m. sausis

tik tiek

Atleisk.. Tik tiek. Ir taip nelengva
Nurieda sunkiai it akmuo nuo kapo
Nepyk. Tik tiek. Tyla kaip bangos.
Galėtų dar ką pasakyt, tačiau nesako

Ir nekalba, vien rankos šaukia
Nuo įtampos prie upės sprogsta karklas
Lyg visą žiemą būtent šito būtų laukęs
Pasaulis trupa tarsi rūdžių paliestas žeberklas

2010 m. kovas

iš vakaro į rytą

Tamsrudžiai debesys lyg žemė viešėtų danguj
Ir gaisrai tolimam horizonte. Man šalta
Niaukstosi, po minutės vaizdai virs lietum
Pasaulis susigėsta, parausta it kaltas

Drovėdamasis griūna į lovą nakties
Sagas sagstosi, miglom krenta sijonai
Vuajeristiška sueitis – be jokios paslapties
Stebima nuo nemigos kenčiančių milijonų

Paryčiui vel išraudę tarsi sugulę netyčia
Paskubom susiruošia, rengiasi nusisukę
Saulė juokias kiek piktokai iš už bažnyčios
Pavydu prageltęs mėnulis skęsta upėj

2010 m. kovas

vaikystė

Langinės girgžda kaip senelio batai
Kuomet apie namus jis eidavo it kaukas
Mėnulio ratas ir namų kvadratai
Suartas bulvėmis nubertas laukas

Arklys už kluono tarsi pasiklydęs
Pirmasis mano kelyje Pegasas
Sulūžusios kampe užmirštos slidės
Ant skiautės eilės – vaikiškos, nedrąsios

Gandralizdis ant seno tvarto kraigo
Laukinė obelis, po ja sūpynės
Glėby pasaulis, o tarp pirštų – laikas
Pabiręs kaip miške besirpstančios mėlynės

Takelis pieva iki ežero nubėga
Juo vakaras naktin nuslysta
Va toj šaly vaikystė mano miega
Ir ten aš kartais mintimis vis grįžtu

 

2009 m. spalis

pasaulis sumažėjo

Pasaulis mano sumažėjo
Dabar tik kambarys su langu
Užuolaidą paglostė vėjas
Pakilo aitvaras į dangų

Gatve prabėgo šešios katės
Jas nusivijo trys vaikai
Saulėlydis tarsi gyvatė
Mane suspaudė taip tvirtai

Kad pajudėt nebegalėjau
Ir netgi nieko pasikviest
Vėl išdidžiai pakilo vėjas
Ir mėnuo štai pradėjo šviest

Taku baltu naktis atėjo
Dosniai barstydama žvaigždes
Prieš mano langą – ši alėja
Ir ten ramiai ganau kates

Juodas kates, kurios atėjo
Dainų dainuoti po žibintais
Tokiom naktis su tokiu vėju
Kai žvaigždės lyg lašai vis krinta

 

2009 m. rugpjūtis

raudoni bateliai

Mažos kojos raudonais bateliais
Trinksi salsą, fokstrotą ir valsą
O po mėnesio krenta ant kelių
Ir paprašo sustot, nes nualso

Nes pavargo taip šokti be galo
O bateliai neleidžia sustoti
Įsikibus į ąžuolo stalą
Bando ji iš peties pakovoti

Sustabdyti šį amžiną šokį
Iki skausmo įsirėžė rankos
O pasaulis tik sukas ir juokias
Ir pašėlusią muziką trenkia

O bateliai nenori sustoti
Jie šokdina mažutę mergaitę
Ji prisiekia bet ką atiduoti
Už akimirką poilsio brangią

Ir bevardėje kalvėj už kaimo
Kalvis kerta virš batų raudonų
O tik šokti norėjo iš laimės
Tarp pavasario žydinčių sodų

Ir lelijom išraižytoj spintoj
Tarp krakmolytų ledo paklodžių
Slepias batai raudoni sutrinti
Ir natas iš toli gaudo godžiai

 

2009 m. kovas

sese

Neverki, sese – mums šypsosis saulė
Kaip cukrus debesys ištirps danguj
Šiek tiek iš laimės girtos po pasaulį
Basom, šlapiais plaukais lietuj

Su saule lyja – taip keistai atrodo
Ir šaukiam, kad karaliau, duonos neturi!
Mes tokios šlapios ir lietuj vienodos
Kad peršalsim ir sirgsim švelniai vis bari

Mus gimdė motinos skirtingos
Ir ne tie patys buvo mūs tėvai
Bet tas ryšys tarp mūsų ypatingas
Mums ir tylėti, ir kalbėt gerai

Širdim jaučiu – žinau, kada numirsi
Tuomet numirs dalis manęs
Bet po mirties mes į tą patį virsim
Į ką? Nepyk, bet nežinau kol kas

 

2009 m. vasaris

taškas

Ir viskas. Baigta. Drėbtas taškas.
Kas pabaiga – kažko pradžia
Ate šampanui, rožėms, braškėms.
Ne su tavimi esu. Tačiau dabar ir čia.

Skendau, verkiau, kažką šaukiau,
Tačiau matyt ne tavo vardą.
Su tavimi ir be tavęs sunkiau –
Sakiau tau šitą šimtą vieną kartą

Aš bėgau. Tu iš paskos nespėjai.
Aš šokau. Tu likai namie gulėti.
Aš dainavau. O tu tylėjai.
Mylėtis tu norėjai. Aš – mylėti.

Tavęs norėjau. Tu norėjai miego.
Nelaisvėn paėmei, bet aš ne to prašiau
Pasaulio troškau, o tu tą rytą – nieko
Todėl šį tašką aš ir parašiau.

2008 m. vasaris