sniegas atmena viską
kūno svorį, padų reljefą
žudantį odos karštį
dejuoja girgždėdamas
limpa į glotnų kamuolį
kloja nuo viso pikto
ant blastienų supasi
tirpsta mano burnoj
kaip kad aš erdvėje
virstu kristalais skaidriais
ir atmenu viską
net tai, ko nebuvo
2010 m. lapkritis
Evelinos namai 