– Tik neapleisk poezijos, nes ji gyvena tavyje.
– Vis dar rašau – per dovaną, per prakeikimą
…………………………………………….ar per klaidą.
Iš neįvykusio pokalbio

žodžiams, gyvenantiems many, suteikt sparnus
lai sklaidosi aplink po du, po tris ar kuopom
sparnuotom skruzdėlėm į dangų ar po žemę
nebesutramdomiems kaip kvailas ir beprasmis juokas
kaip žiovulys įstrigęs tarp žandikaulių, nebeišvysi
ir saulės spinduly sužibęs sparnas, ir Ikaro krytys
tai viskas žodžiuose, sakiniuose ir tarp eilučių
o vietoj lūpų ir gerklės, tik pirštai per klavišus
vis užsimerkusi plėšiu aš tamsą klampią, juodą
mintim lyg durklais, žodžiais lyg vandeniu per purvą
nematoma ranka išlieja rašalu ore, lietus nuplauna
tie vingrūs rašmenys – jie siūlais pavojingai išsiraizgo
susigeria į odą, peršti it ką tik jon įlieta tatuiruotė
neatsikratysi niekaip: trink netrynęs, rašyk nerašęs

2012 m. sausis

Pavargau tavęs nemylėti
Ridenu kaip Sizifas akmenį
Tą didžiulį nejausmą

Svarstau į kurią kišenę įdėti
Kur paslėpt nuo savęs pačios
Kad nespaustų

Rūkas skleidžias lyg uždanga
Gal dabar aiškiau bus matyti
Kur mane nešė

Prie pat kojų ežero bangos
Balzganas ir aštrus rytas
Kažką trynė ir rašė

Aš tik be raidžių, žodžių, garsų
Tuštuma šioj pasaulio pilnatvėj
Tačiau vistiek gyvenu

Kartais būna truputį baisu
Kaip vidurnaktį nuošalioj gatvėj
Kaip aukštai be sparnų

2010 m. gegužė

Nerimas paukštuku virš širdies daužos
Suspausi tarp pirštų kauleliai suluš
Kur vakar buvo mūsų namas – laužas
Negesinai. Ne supermenas tu – žmogus

Varteliai lūžo, takelius žolė užžėlė
O šuliny nebe vanduo, tik smėlis
Tevaikštau aš balta, drungna it vėlė
Ir plunksnos sklaidos mūsų pagalvėlių

Sulimpa jos į du baltus sparnus
Ir link manęs artėja tarsi pultų
Gal žemėj vaizdas šiuo metu graudus
Bet skrist netrokštu, noriu tik prigulti

2010 m. balandis

200347383-001

Ir rankos. Du maži žvėriukai.
Tai bėga link manęs lyg kviesčiau
Tai slepiasi į švelnų rūką
O aš jas glostyčiau, jas liesčiau

Prisijaukinčiau tarp delnų
Sušildyčiau. Jos pailsėtų
Aš jas žvėriukais vadinu
Išsivedu į šiltą lietų

Kad jos jame ištirptų tyliai
Kad virstų angelo sparnais
Šitas rankas aš švelniai myliu
Ir jas pažįstu taip seniai

 

2009 m. gegužė

83988923

Šiąnakt manyje butelis vyno
Ir pašėlusiai žydintys sodai
Jei paliesi (jausmais juk ištvino?)
Vaisiais megsis žiedeliai spalvoti

Trykš gyvybės ištrūkęs šaltinis
Radęs kelią tarp kieto akmens
Galvą glausiu minkštai prie krūtinės
O aplinkui gegužis šiurens

Ir toks sapnas tarsi realybė
Užvaldys ir įtrauks mus abu
Mes ne žmonės, kažkokios būtybės
Su sparnais ant bažnyčios stogų

 

2009 m. vasaris

200154948-001

Seniai ieškojau angelo. Radau, atrodo.
Jis kostiumu labai senu, nutrintu
Namai jo – mano namo stogas
Ir šiaip kaip angelas labai nerimtas

Užuot padėjęs pagalvę man krentant
Jis stumia šalto vandens vonią
Rytais matau kaip Vilnele jis brenda
Ir tamsoje baugina miesto žmones

Fantasmagoriškus sapnus man siunčia
Bei vokus su laiškais be žodžių
Ir ne sekmadienį, o šabą švenčia
Ir dažo paakius kaip gotas suodžiais

Lotyniškom sentencijom dažnai burnoja
Sparnus džiovina mano vonioje
Ir štai matau, kad vėl nuo kalno moja
Pasikviečia va taip ir… dingsta minioje

 

2008 m. kovas

200519991-001

Manęs nėra, esu ant menčių šviežias randas
Sparnai nulūžo, o ir plunksnos vėjy skraido
Plačiai atvertas liūdi penkto aukšto langas
O po išpiltą pieną katės ir varnėnai braido

Aš gyvenau tiktai du rudenius, dvi vasaras
Pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn lekiojau
Svaigau iškėlus šūkį, kad gyventi pasaka
Paskui šnekėt tokias nesąmones nustojau

Ir numiriau. Taip krenta angelai pakitus oro srovei
Jie sklando kiemuose tarsi numirę medžių lapai
Į piramides kiemsargiai lapus ir angelus sukrovė
Paskleisdami plačiai puvėsių ir vanilės kvapą

Maniau, kad skrisiu aš lengvai iš penkto aukšto
Kaip skrenda angelas į dangų lengvas, nemirtingas
Šis nepavykęs skrydis – tai meduj deguto šaukštas
Nors ir medus šios vasaros kažkoks neypatingas

 

2007 m. lapkritis