Mes užmirštam, kad nesam vieni
Virš galvų kabo skydas Mėnulio
Efemeriškas angelas medy gyvena
Smėly prie kojų raižo vienetą (tu ne nulis)
Musė kutendama ropoja kojos nykščiu
(Primena vaikystės vasaras kaime)
Nuotraukose ant stalo kelionė pernykštė
Padeda galvoj laikyti, ko neprisimeni savaime
Ir net kai vakare nusisuki lovoj į sieną
Kaip žydas prieš mirtį. Tamsa virpa, plaukia,
Šnibžda kažką, net ir tada tu ne vienas
Šalia prigulusi vienatvė – vėsioji tavo draugė
2010 m. kovas
Aš neturiu namų, draugų ir tikslo
Rytojui net ir duonos neturiu
Man kojas glosto margos gėles, viksvos
Iš upės slėniu tekančios geriu
Aš pasaulinė valkata, klajūnė
Keliauju, nes sustojus mirčiau
Ir lopą vis po lopo ant drabužių siūnu
O miegu ant kvapiųjų miško viržių
Esu nedaloma dalis pasaulio būvio
Dygsniu mažyčiu priguliau aš Dievo siuviny
Kol kas iš kraujo, kaulų mano kūnas
Vėliau gyvenimą pamiršiu Letos vandeny
Neamžina šita ilga kelionė
Mes tokie trapūs, tokie laikini
Voratinkliuose klausimų ir abejonių
Tokie vaikai vis dar ir jau tokie seni
2009 m. kovas
Tai tu pakvietei vakarą tylų
Leistis uždanga ant šito miesto?
Milijonai karštų “tave myliu“,
“Pasitrauki“, “ateiki“, “palieski“
Šimtas tūkstančių nekantrių rankų
Tęsia ilgą kelionę link tikslo
Atkakliai ir kietai tarsi tankai
Bando pult ir užimt karalystę
Prasiveržti pro uždangą tvirtą
Ir užimti visas teritorijas
Ir pasiekus apsvaigt lyg apgirtus
[Taip prasideda meilės istorijos?]
2009 m. kovas
“Tu mano labirintas“, – pasakei. –
Aš iš tavęs pabėgti noriu“.
Bet štai ir vėl čia atėjai,
Ir vėl prie vartų mano stovi.
Neklaidinu tavęs dabar –
Gali išeit ir nebegrįžti.
Šnabždi nakty: “Truputį dar,
Dabar išeit man trūksta ryžto“.
Guodies, kad krūmuose žaliuos
Apsuko galvą labirintas,
Kad į mane klaidžiuos keliuos
Tu durų ieškai tartum girtas.
Apsvaigęs nuo keistų kvapų,
Tu ne žmogus – pati kelionė
Nenori bėgt, čia taip jauku –
Gyvent ir mirt – be abejonės.
Tu ilgas kelias į mane –
Patapt kitu save užmiršus
Tu labirinto viduje
Ir išėjimo ieškai pirštais.
2009 m. sausis
Mano siela lengva kaip drugelis
Nuplasnoja per kvepiantį šilą
Čia ne ašaros teka – upelis
Sudrėkina šį vakarą tylų
Man kelionė per laiką ir erdvę
Dovanota ryte vos užgimus
Riešutėlis toks mažas kaip kedro
Talismanas klajoklio likimo
Aš prisėsiu trumpam prieš kelionę
Įsiminsiu šį vakarą tylų
Palydės mane medžiai, ne žmonės
Tiek pasakantys, nors ir nebylūs
2008 m. gruodis
Praplauksiu traukiniais be garso
Žymėdama žvilgsniu laukus už lango
Štai toks gyvenimas, be melo ir be farso
Ir saulė va tokia per visą dangų
Kelionė tolima – tarsi be tikslo
Tarsi į niekur, tarsi pasimetus
Ir laikrodis fone dienas pratiksi
Savaitės pralekia, prabėga metai
Judu aplinkui ir judu į šonus
Nors kartais – tarsi vietoj stoviu
Kaip statula sustingus tarp kolonų
Švari kaip grindys kur tik ką nuplovė
2008 m. rugsėjis
Namai visų. Ir tolima kelionė.
Pradžia ir pabaiga. Diena. Naktis.
Šalta ir deginanti. Kaip tiesa. Kaip abejonė.
Taip. Ji tokia. Ji – tai mirtis.
Ji motiniškai suruošia vaikus savus į kelią.
Ji prideda mums lagaminą dovanų.
“Iki, sūneli“ ar “Iki, dukrele“,
O tu: “Sugrįšiu aš, trumpam tik išeinu“.
Paskui mirtis taip kantriai surenka po vaiką
Išbirusius po kaimus, miestus ir kelius
Tik mes užmiršę ją dar prašom laiko
Vis apeliuodami į jos jausmus kilnius
O gal tiesiog pasveikinkim sutikę mirtį
Sakykim švelniai tyliai: “Ave mortis“
Paimk mane. Ir Meilę. Ir Tikėjimą. Ir Viltį.
Žvakučių reiks. Tačiau jau ne ant torto.
2008 m. vasaris
 |
 |
Esu žiema. Balta kaip pienas.
Minkšta kaip katino kailiukas.
Su manimi esi tu vienas. Ir ne vienas.
O po sočių pietų ne ledas aš, o šiltas rūkas.
Esu pavasaris. Veržlus ir neprotingas,
Taip erzinančiai nenuspėjamas.
Aistros tiek daug, ramybės štai pristinga.
Siaučiu kaip tas pasiutęs vėjas.
Esu aš vasara. Brandi, karšta, vaisinga,
Sušildanti ir migdanti glėby kaip vaiką.
Many sultingais obuoliais ir kriaušėm sninga.
Galiu aš girdyt ir maitint be saiko.
Esu ruduo. Esu aš į save kelionė.
Geltonų ir raudonų lapų mirgesy
Lietaus ir paukščių “viso gero“ fone
Esu džiaugsme. Esu ir liūdesy.
Ir dar. Esu svajonė.
Šilta jauki.
Esu aš. Aš esu.
Tiki?
2008 m. vasaris
Rytoj pavirsiu į vaivorykštę
Ir puslankiu apjuosiu dangų
Tačiau dabar keliu prie kelio nykštį
Stabdydama automobilį brangų
Nuvežk mane, ponuli mielas,
Pasaulio pabaigon arba į pradžią
Nuvežk tenai, kur gydo sielas
Arba tenai, kur eina viskas skradžiai
Aš noriu pamatyti, kas už horizonto
Patikrint žemės apvalumo teoremą
Sustot, kai mašinai prireiks remonto
Ir apmąstyti giliai laikinumo temą
Patikrinti, kuris aukščiausias kalnas
Ir išmatuoti jūrų sūrumą ir gylį
Atrast, kurioj šaly šilčiausias delnas
Kurioj šaly karščiausiai Dievą myli
Dar noriu pasėdėti ant pasaulio krašto
Pamosikuoti kojomis ant jo nerūpestingai
Išmokt hieroglifus ir Brailio raštą
Ir po kelionės tapt labai protinga
Tuomet spalvom virst kūną paprašyti
Pasiūlyti materijai dvasia patapti
Ir į vaivorykštę lengvai išsisklaidyti
Kaboti danguje kaip šypsniui dieną naktį
2007 m. spalis
 |
|
Sijono klostėse saulėlydis užmigo
Plaukais užklojau snaudžiančius vaikus
Man šią savaitę parą pamiegot pristigo
Šį mėnesį nebuvo laiko mint sapnų takus
Nes visą šitą laiką aš rašiau ligi ankstyvo ryto
Užmerkusi akis sapnuodavau raides
Eilėraščiai kaip šilti lietūs lijo, tyliai krito
O paryčiui, rausvėjant žarai, vis taisydavau klaidas
Skubėjau baigti knygą pirmą, gal ir paskutinę
Nes nežinojau laiko kiek šioj žemėje turiu
Vėliau įsilindau giliai kaip kad Sokratas į statinę
Ir visą amžinybę jau iš ten išlįsti negaliu
Vis sėdžiu tamsoje šiltai ir kiek nuobodžiai
Ir teka valandos kažkur į užmaršties laikus
O kartais kaip ta vilkė orą uostau godžiai
Ir kojos mintyse vis lekia į laukus
Ar laisva būti tik iliuzijų kelionės?
Ar žodis laimė tai tik sąvoka tuščia?
Ir rodos man, kad mūsų prakeikimas – abejonės
Ir kai gyvename rytoj ir vakar, o ne čia
2007 spalis
Evelinos namai 