Kada nors parašysiu labai nešvankų eilėraštį
Nepadoriai gėdingą, su itin atvirom smulkmenom
Juo enciklopedijos vėliau iliustruos intymumo sąvoką
Vyrai, su kuriais aš miegojau, spėlios: “Ar tai aš – tas jis –
Pats pagrindinis herojus, kurio glėbyje tirpsta lyrinė veikėja?“
Kiekvienam jų sakysiu aišku, taip, turėdama omeny žinoma, ne
2011 m. gegužė
šio miesto dulkės ištrina mano veidą
nyksta kūno kontūrai šaligatviu einant
išsmilksta aukštyn, gyvate nuvingiuoja
čia vis mažiau, ten daugėjant ir plečiantis
pro vijoklius šelmiškai rožės šypsos
mašinose saldžiai miega vairuotojai
kojos ant vairo, mintys sapnų karalystėj
plaukiu šiltame dienos aliejuj lengvai
kažkada tai jau buvo – šie deja vu
kaip saulės žybsniai nuo stiklo šukės
eita, būta, jausta – į akis, į lūpas, į plaukus
lyg padegt norėdami kūną, kurio ir nėra
gyvate nuvingiavęs už debesies snaudžia
2011 m. gegužė
kai ateisi, sakai, aš nuplausiu tau kojas
kūną nušveisiu, nutrinsiu visą purvą,
svetimus bučinius, lytėjimus, prakaitą
sėdėsi ir lauksi, kol drumzlinom upėm
vanduo ras sau kelią į dulkiną žemę
dabar, pasakysi, tu man baltas lapas
užrašyti kaip laukiau šaukiau tos dienos
kai ateisi, ištiesi pavargusias kojas
2010 m. gegužė
Evelinos namai 