kilimas

Paklok, patiesk mane prašau
Kaip brangų minkštą kilimą
Ateik kaip aš sapne mačiau –
Ten vyras ėjo aplankyti mylimą
Ir kaip jis jaudinos jaučiau
Ir kaip jinai prieš jį iškėlė pylimą.

Ir aš tuo pylimu kartu lipau
Lipau su juo pas šito vyro mylimą
Atnešk man kopėčias prašau
Ir tiesk, ir klok prie jųjų kilimą
Nes aš per nakt jo ilgesiu tapau
Tyla tapau, nes kenčiant tylima.

Ar jis užlipo kopėčiom pas mylimą?
Ar tu paklojai jam mane kaip kilimą?
Ir dar smalsu – iš ko ji statė pylimą?
Deja, ši informacija sapne nutylima.

 

2007 m. spalis

strėlė

Strėlė iš lanko
Dievo link paleista
Sudie, manasis vaike.
Nors ką tik susitikom
Tad labai man
Atsisveikint keista

Kasdien po žingsnį
Po lietimąsi
Nutolstam mes.
Vienatvė savo darbo
Kruoščiai imasi,
Jei silpną vietą ras.

Tačiau tuo pat metu
Dar niekuomet
Nebuvom taip arti
Ir taip kartu.
Ar tu jauti?
Nes aš jaučiu.

 

2007 m. spalis

vaikštinėjam debesim

Mes vaikštinėjam debesim
Lyg bristume per sniegą
Tu apsisiautęs vien mintim
Aš apsirengus – nieko

Mes šokam ir nešalta man
Nors jau ruduo už lango
Merci mesje, merci charman
Ir pasadoblį keičia tango

Ant debesies labai jauku
Va šitaip būt – visai be nieko
Ir skrist virš Vilniaus, virš Trakų
Barstyti ant miestų pirmą sniegą

Surinkt sapnus mažų vaikų
Suvert į nuostabius karolius
Ir tokiai baltai įsisukt tarp angelų
O grįžus žemėn juos lipdyt iš molio

 

2007 m. spalis

kaštonai

 

Vilniuj kaštonai išsprogo
Šiemet kaip niekad masiškai
Sėdim ant čerpinio stogo
Ir diskutuojam dvasiškai

Dalinamės knygų siužetais
Šventųjų Raštų istorijom
Knygom naujausiom poetų
Ir užsimiršę kvatojamės

Juokas virš Vilniaus aidi
Gyventojai spėja – griaustinis
Tai jų nereikšmingos klaidos
Ne pirmos, ne paskutinės

Akimirką žodžiai baigias
Ant stogo ilgiau jų pakanka
Kaštonai – pavasario snaigės
Žiedais švelniai krenta į ranką

 

2007 m. spalis

skenduolė

Plaukia upe mergaitė
Tokia negyva be galo
Nuo kojų slydo kurpaitės
Jos kliuvo už palikto valo

Šviesūs plaukai kaip bangos
Vilnys jos veidą glosto
Akys – užvertas langas
Saulė bėgioja skruostais

Balta suknelė sukas
Tarsi šoktų mergaitė
Už vingio apgaubia rūkas
Jis tvyro jau visą savaitę

Migloj viskas darniai minkštėja
Kontūrai virsta į nieką
Plaukia mergaitė it fėja
Laikas sustoja, nebėga

Laukiau ne jos nuo pat ryto
Priešo lavono tikėjaus
Migla tarsi šydas nukrito
O gal ją nupūtė vėjas?

Aš gi ta upės mergaitė
Mane tie vandenys plukdo
Manęs ieškojo savaitę
Tik paieškas rūkas trukdė

Save atradau neieškojus
Nurimusioj upės viešnioj
Vanduo švelniai glosto jos kojas
Ir dingsta su ja nežinioj

2007 m. spalis

į vaivorykštę

Rytoj pavirsiu į vaivorykštę
Ir puslankiu apjuosiu dangų
Tačiau dabar keliu prie kelio nykštį
Stabdydama automobilį brangų

Nuvežk mane, ponuli mielas,
Pasaulio pabaigon arba į pradžią
Nuvežk tenai, kur gydo sielas
Arba tenai, kur eina viskas skradžiai

Aš noriu pamatyti, kas už horizonto
Patikrint žemės apvalumo teoremą
Sustot, kai mašinai prireiks remonto
Ir apmąstyti giliai laikinumo temą

Patikrinti, kuris aukščiausias kalnas
Ir išmatuoti jūrų sūrumą ir gylį
Atrast, kurioj šaly šilčiausias delnas
Kurioj šaly karščiausiai Dievą myli

Dar noriu pasėdėti ant pasaulio krašto
Pamosikuoti kojomis ant jo nerūpestingai
Išmokt hieroglifus ir Brailio raštą
Ir po kelionės tapt labai protinga

Tuomet spalvom virst kūną paprašyti
Pasiūlyti materijai dvasia patapti
Ir į vaivorykštę lengvai išsisklaidyti
Kaboti danguje kaip šypsniui dieną naktį

2007 m. spalis

perlipsiu

Elegantiškai perlipsiu lavoną
To, kurį šimtą metų taip mylėjau
Paslėpt jausmus? O gal patraukt į šoną?
Ar išsakyti, ką norėjau, bet tylėjau?

Per miestą pereit kaip per karą
Žvilgsniu iššaudant kokį tūkstantį
Ir bobulytės mane garsiai bara
Už mano būdą karštą, dūkstantį

O man gyvenimo taip ankšta, maža
Juoda suknelė vėjy sukas, šoka
Išdalinu save po jūrą ir po lašą
Nes duot galiu, o imt tik kartais moku

Bučiuoti moku vėl galvos netenkant
Ir veidą glostyt tarsi pirmą kartą
Vis švelniai pirštams kūnu slenkant
Prie laukiančių užeiti vartų

O kai išeisiu nakčiai baigiant darbą
Palikusi nejautriai vėl tave numirti
“Iki rytojaus“, – mesiu namo sargui
Ir tai sužadins elegantiško lavono viltį

2007 m. spalis

kavos kvapas

Kavos kvapas užvaldė namus
Bunda knygos, daiktai ir žmonės
Ir kaimynai jau skuba pas mus
Gert kavos – be jokios abejonės

Iš kitos gatvės lekia žinia
Kad pavasaris grįžta laimingas
Kad grįžti su juo pas mane
Nors tu šalty labiau reikalingas

Tiesa, kojinės šalty ramiau
Jos nors plyšta, tačiau bent pastovios
Keisčiau jas į tave? Nežinau
Pagalvosiu, ar vertas malonės

Pasvarstysiu, ar verta įleist
Žodžiais žaisi lengvai įsitempęs
O padelsus nuspręsiu neteist
Ilgai laukt draudžia šių dienų tempas

2007 spalis

užmigo

Sijono klostėse saulėlydis užmigo
Plaukais užklojau snaudžiančius vaikus
Man šią savaitę parą pamiegot pristigo
Šį mėnesį nebuvo laiko mint sapnų takus

Nes visą šitą laiką aš rašiau ligi ankstyvo ryto
Užmerkusi akis sapnuodavau raides
Eilėraščiai kaip šilti lietūs lijo, tyliai krito
O paryčiui, rausvėjant žarai, vis taisydavau klaidas

Skubėjau baigti knygą pirmą, gal ir paskutinę
Nes nežinojau laiko kiek šioj žemėje turiu
Vėliau įsilindau giliai kaip kad Sokratas į statinę
Ir visą amžinybę jau iš ten išlįsti negaliu

Vis sėdžiu tamsoje šiltai ir kiek nuobodžiai
Ir teka valandos kažkur į užmaršties laikus
O kartais kaip ta vilkė orą uostau godžiai
Ir kojos mintyse vis lekia į laukus

Ar laisva būti tik iliuzijų kelionės?
Ar žodis laimė tai tik sąvoka tuščia?
Ir rodos man, kad mūsų prakeikimas – abejonės
Ir kai gyvename rytoj ir vakar, o ne čia

 

2007 spalis

parduodu

Aš šiandien patirtį parduodu
Už lengvą pienės pūką
Ir milijono vertą sodą
Už pigų atviruką

Keičiu aš aistrą ir naktis
Į vakarą ant stogo
Visas strategines mintis
Į pokalbį pas Žmogų

Mainau didžiulius projektus
Į mažą nieko neveikimą
Ir itin prašmatnius batus
Į basas pėdas per arimą

Aš atiduodu diplomus
Už laišką be siuntėjo
Ir sostinėje tris namus
Į tyrlaukius su vėju

Aš atiduodu, ką turiu
Nes tokią naštą tempt nemoku
Žiema. jau temsta pusė keturių
Ir sniego balerinos šoka

2007 m. spalis