tarsi būčiau numirus

Viešpatie aukštielninkas, tarsi būčiau numirus
Pasilaidojus, kirminų suėsta ir tiesiai dangų
Kelyje į skaistyklą paklydus. Tik tas vyras
Nurodė kryptį. Stebi pro properšą tarsi pro langą
O aš žiūriu žemyn sau po kojom ir mano buvimas
Geležinkelio bėgiais prarieda. Keleivis be bilieto
Bijąs išlaipinimo. Pokšteli it šūvis laisvėje vynas
Pomirtinis girtavimas, patikėk, toks saldus ir lėtas.
Be rytojaus, planų. Viskas šiandien šiame perone.
Do re mi sol la si per natas švelniai pirštais, kurių nebėra.

2010 m. spalis

pavasaris pragare

Nebėra jau kelio atgal. Jis remontuojamas.
Po ženklu “plyta“ guli pernai žuvęs žiogas
Atvažiavai, senokai stovi, lauki jau
Ir šnabždesiais tavasis sklinda monologas

Ir kuždesiais, apsikabinimais byra vakaras
Toks šiltas, minkštas, švelniai violetinis
Ir šypsosi Liuciferis prie nuorodos “Čia – Pragaras“
Taip suokalbiškai tarsi senas patikėtinis

Lyg būtų laukęs būtent mūsų, būtent šiandien
Toks pasipuošęs, išsiprausęs ir frakuotas
Tai intymi pavasarinė mūsų trio šventė
Ir šypsos mėnuo, šitas Kazio Binkio idiotas*

* Berlynas aukštyn kojom dribso,
O mėnuo, senas idiotas,
Elektros viela pažabotas,
Šypso.
K. Binkis “Vokiškas pavasaris“

2010 m. kovas

mylimojo neturiu

 

 

 

 

 

 

Ir vėl aš mylimojo neturiu
Berods nuo vakar vakaro
O gal nuo šiandien pusės septynių
Sunku supaisyt, kai aplink toks pragaras

Namus aš matot remontuoju iš esmės
Tai daug ko nerandu vis tarp daiktų
Bet tai juk nekeičia esmės
Nes vėl as mylimojo neturiu

 

2009 m. liepa

ašara

Beržų kepurėm šešėliai nubėga
Kelias vyniojas lankais ir pusračiais
O ant blakstienų saulė dar miega
Ašara rieda – pirštu ją nukrečiu

Ašaroj mano rytoj, vakar, šiandien
Ji už mane, už tave, už žmoniją
Mano akyse lyg Baltijoj vandens
Jei tik pritrūksta – iškart vėl prilyja

Mano delnuose tik smiltys nuo kopų
Sausa ir šilta – užeik ir išdžiūsi
Prisipažinsiu: verkiu aš retokai
Vos kartais vanduo, dažniau – oro gūsis

 

2009 m. kovas

pusplikiai debesys

Pusplikiai debesys maudos danguj
Pievos nugulusios taikiai
Kas bus rytoj – pagalvosiu paskui
Šiandien galvot man nereikia.

Šiandien tereikia gulėt ant žolės
Veidu į Dievą ir Saulę
Laukti, kol kas pasiges ir pakvies
Rytdiena šiandien – apgaulė.

Rytdiena šiandien – raidžių kratinys
Nieko nereiškiantis žodis
Čia ir dabar – tiktai šis sakinys
Tarsi žvaigždė kelią rodys.

2008 m. rugsėjis

nemoku

 Nemoku tavęs nemylėt.
Vakar, šiandien, rytoj.
Tarsi mirkčiau lietuj.
“Ateini, meile?“. “Tuoj“.

Be ilgesio moku.
Be žodžių, akių.
Nakty tyliai šoku.
Nelaukiu, tikiu.

Dienos keičias veidas
Iš lėto, minkštai.
Naktis nusileido.
“Ar, meile, matai?“

Po šypseną skruostuos
Laiškai viens kitam
Aš tau – grįžti uostas
Pasauly keistam.

2008 m. liepa

suklupę

Suklupę bažnyčiose meldžiamės
Ir prašom Aukščiausio išganymo
O gavę – burnojam ir keikiamės
Baruose skandindami nerimą

Išplauname atmintį gėrimais
Ir šokam užmiršę, kad mirštam
Žvakutėm nuklojame Vėlines
Ir virtinėm traukiam, net tiršta

O šiandien nuliūdusi slepiasi
Kol rytdieną buriam iš kortų
Gyvenimas dega kaip žvakės
Karštai, tarsi šimtas ant torto

Gyvenimas sukas kaip ratas
Vežimo vis nykstančiam kaime
Staiga – iškart šachas ir matas
Ir Dievas šią partiją laimi

2007 m. spalis

naktis virš Vilniaus

Naktis virš Vilniaus kabo tyliai
Žibintais ir langais žymėdama gatves
Kas antrame kieme kas nors ko nors nemyli
Tu tvirtini, kad štai manajame nemyli nieks tavęs

Tu man sakai, kad tau gyvenimas kankynė
Jei beldęs valandą atsitrenki į nebylias duris
Net šunį įsileidžia gailestingi į laiptinę
O aš esu laukinė ir beširdė moteris

Man reik kasdien kitos spalvos sijono
Many kasdien vis nuotaika kita
Kasnakt miegoti eičiau vis į skirtingą rajoną
Tik kad dabar finansų padėtis ne ta

Mes nesam šiandien tokie pat kaip buvom vakar
Aš už minutės jau kitas eiles kuriu
Kad neįbrisim dukart upėn herodotai šneka
Jiems prieštaraut nei noriu, nei galiu

Tik amžinas ir visagalis šypsosi dvasingai
Raitydamas ir tiesdamas mirtingiesiems kelius
Ir apie tai galvodama jaučiuosi ypatingai
Šimtais eilėraščius kepu lyg sausainius

 

2007 rugsėjis