sapnai voratinkliais tįsta per langus, plevena
žemutinių aukštų – tingiai velias praeiviams į plaukus
aukštutinių – raizgosi paukščių, lėktuvų sparnuos
sklaidos šilku, bet tarp pirštų subyra į pelenus
pavėjui išsisklaido, po savaitės kiti juos sapnuoja
taip vakar naktį svetimas vyras atėjo ir lietė it savas
glostė, šnabždėjo slaptas svajones, bet ne mano
ryte jaučiaus lyg visą naktį būčiau prašokus
šiek tiek maudė paširdžius (ten mano sąžinė)
—
aš jį mačiau praeinantį, galėjau čiupti už skverno
arba subtiliau patraukti jo dėmesį (kartais tą moku)
žinojau, kad būtų pažinęs, kad būtų audra ir perkūnija
šnabždesiai, lytėjimai, žemės slydimas po kojom
nušluotų mūsų gyvenimus ir mus abu pažymėtų
ar tai, kad buvo ruduo, ar kad skraidė voratinkliai
ar kad kojas maudė lyg visą naktį būčiau prašokus
likau ten, kur esu; o jo už minutės kitos nebeliko
2011 m. balandis
Evelinos namai 
Taškas kuris ištaško.
….sapnas yra velnio sodas, o visi sapnai seniai jau išsapnuoti. Dabar jie keičiami į lygiai taip nubrizgusią tikrovę…. Tarp mūsų nėra žmogaus tikrovės, kurios kitas žmogus kur nors, šioje žmonių jūroje, šiąnakt nesapnuotų, ir niekur nėra žmogaus sapno, kuris neišsipildytų kaip kažkieno tikrovė…. jei tiksliai žinotu, kur eiti, dar šiąnakt rastum žmogų, kuris kramto tavo rytojaus pietus, kitą žmogų, kuris apverkia tavo aštuonerių metų senumo praradimus arba myli tavo būsimą žmoną, ir trečią, kuris miršta lygiai tokia mirtimi, kokia laukia ir tavęs….
Tikėk begalybe, sapno variantų per daug kad juos sutiktum antrą kartą.
aš esu kažkieno sapnas kaip mano sapnas yra kažkieno tikrovė – kodėl gi ir ne.. ką pasakoja sena teorija apie padalintus žmones ir antrąją pasiklydusiąją jų pusę.. o gal daugybę antrų pusių, kurios tokiomis tebūna tam tikrą laikotarpį – savaitę, sekundę, o gal tik blyksnį, trumpesnį už sekundę.. susiliečia, prisiklijuoja, atplyšta (kartais su oda) ir ištirpsta begalybėje
Trumpai sekundės daliai prieš pabundant,,, mmm net burnoje darosi gėlėta