nuodingai saldžios

Glamonės nuodingai saldžios
Migdolų kvapas po miestą
Tavęs link be proto, be stabdžių
Peiliu širdim kaip per sviestą

Many dešimt viskio stiklinių
Kišenėj vos šimtas pesetų
Pamišę po Vilnių naktinį
Nuogi per viduržiemio lietų

Žara mikliai perkrauna matricą
Žaliais blyksniais kūną išglosto
Ir užverčiam kafkas bei markesus
O pudra išrausvinam skruostus

Megapolis kelia ir keliasi
Į mirtį vaikai jo keliauja
Daug žodžių burnoj mano veliasi
Lengvai tarsi gumą išspjaunu juos

Bet sunkiai paleidžiu šią naktį
Tarp pirštų kabinasi žvaigždės
Tik Dievas jau uždegė dagtį
Ne reikalo dėlei, iš meilės

 

2008 m. sausis

purpuriniai debesys

Purpuriniai vakaro debesys
Nugulėtais šonais plaukia
Medžiai moja šakom ir stebisi
Šįkart jokio lietaus nesulaukę

Upė vingyje slėnį užgniaužia
Krantas sprogsta karklais liaunais
Rojaus sodų skenduoliai meldžia
Surakinti žolių kaspinais

Laisvėj ganosi mintys margos
Tinkleliu nepagausi lengvai
Tirpsta pasekmės, priežastys, karmos
Amžiams duoti šventi pažadai

Mano mintys padangę matuoja
Ieško kelio tiesiogiai dangun
Dievas Miega. Ir laikas sustoja
Tiek nedaug ir tiek daug būt žmogum

 

2008 m. sausis

žaidžiame dievus

Mes žaidžiame dievus
Ir keistas šis žaidimas
Krauju žymėtas sutarimas
Kuris kurį užmuš
Na ir kurio užims namus

Jis svetimu krauju žymėtas
Mūsiškis parašams netinka
Man tau paaiškint sudėtinga
Bet tavo pernelyg žemėtas
Na ir tekėt upe per lėtas

O mano gi vis kunkuliuoja
Kai veržias – cypia ir dejuoja
Nesumaišysi abiejų
Ir patirties tam neturiu
Kautynės pusė keturių?

Susirenkam pažaist dievų?
Saulėkaitoj prie krioklio
Dievai juk sprendžia likimus
Mes apsiviję kaip vijokliai
Ir tik mirtis, tik ji skirs mus

2008 m. sausis

saulė lyg avietė

Lyg ta avietė saulė kils virš Gedimino miesto
Kvapų, garsų ir pojūčių darni, skambi gama
Ir pusryčiai: kava, bandelės dvi su sviestu
O dar prie jų kokia literatūrinė jautri tema

Ir tavo rankoje pailsęs tarsi paukštis mano delnas
Nelegaliai kartu – dar pusvalandis laimės pavogtos
Ir gelsta saulė kaip ruduo ant Tauro kalno
Ir vėsta įkarštis kaip štai puodelis šis kavos

Kalbu, kad ne vieta šventyklai būt tarp puodų
Tarp virtuvės kvapų paskęsta smilkalai
O tu vis primeni, kad gi ne viskas balta arba juoda,
Kad kartais nėr ribų tarp to, kas gera, o kas negerai

Aš daug svarstau, apgaudinėdama, jog protas gelbsti
Išties dažniau akmuo sunkus jis po kaklu
Tuomet pavydžiu žuviai, kur paklūsta norui neršti
Nebegalvodama, kaip aš kurlink plaukiu

Ir pasvajoju, kad ateis diena, kuomet nurims šios mintys,
Lyg ta avietė saulė jūron kris saldi, minkšta
Apleis neramų protą svarstymai ir trintys
Ramiai ilsėsis rankoj delnas ir kvepės rugpjūčiu arbata

 

2008 m. sausis