2010 11


Dangus šviežiai sutrypto sniego spalvos
Juo galbūt karių, mūšiuose žuvusių, vėlės
Ėjo tūkstantį kartų. Garcon, nešk kavos!
Šiandien taip ir nešvito. Žmonės it lėlės
Plastmasiniais veidais. Skauda juoktis,
Gyventi net skauda, kai bandai pajudėti
Surūdijęs visas tavo karkasas. Pavogti
Leiski, Dieve, alyvos. Leisk mums ateitį spėti
Iš juodų kavos tirščių. Mūsų nuodėmės smulkios,
Tokios amžinos bėdos. Prasijok mus pro rėtį
Ant patežusios žemės – nes dulkės į dulkes.

2010 m. lapkritis


“Lygiai kaip vanduo atspindi veidą,
taip vieno žmogaus širdis atspindi kitą.” Pat.27;19

Kaip tu mane atspindėsi
Po daugelio metų, mylimas mano?
Būsiu tokia kaip tada? Tokia kaip dabar?
Ar tokia, kokios būtum norėjęs?
Gyvenimas it baisus uraganas
Per mus prasinešė…
Tu sakei: “Mylimoji, tai vėjas,
Langines glostė, plaukus švelniai suvėlė”.
Nepasirengus buvau ir nelaukiau
Neparuošiau aš pagalvėlės
Minkštai mums nukristi…
Kai vėl susitiksim po šimtmečio
Atspindėk mano veidą, koks jis buvo tada
Lyg vanduo man jį sugrąžinki
Mylimas mano…

2010 m. lapkritis

sniegas atmena viską
kūno svorį, padų reljefą
žudantį odos karštį
dejuoja girgždėdamas
limpa į glotnų kamuolį
kloja nuo viso pikto
ant blastienų supasi
tirpsta mano burnoj
kaip kad aš erdvėje
virstu kristalais skaidriais
ir atmenu viską
net tai, ko nebuvo

2010 m. lapkritis

Esu tik blankus savęs atspindys
Jau prigesęs. Juk buvo sakyta
Pasirūpint aliejumi lempoms
Nežinia gi kas užklys iš tamsos
Viešbučiuose pirštų nuglostyti
Puslapiai seka savo istorijas
Parvežtų namo, bet 7-as: nevok
Tai ir grįžta be nieko, tušti
Be aliejaus mano švytėjimui

2010 m. lapkritis