dar dešimt kartų nebijot pasikartoti
neišsiskirt, ištirpt ir vengti manifestų
ne solo, o orkestre pasislėpus groti
ir atstatyt alkūnę, kad metro nieks nesiliestų
per miestą žengia šimtas trys kolonos
pilkai juodi, kulnais į taktą muša trankiai
jų mylimųjų lūpos – šaltos ir beskonės,
o pačios it paklodės kabo už parankės
už šių akių seniai jau niekas nebegyvena
yik žodžių begalinis srautas pliaupia
garsais užpildydamas miestą orų, seną
kur niekas, nieko, niekur nebelaukia

2012 m. balandis

šitas didmiestis niekad nemiega
tamsoje ausys gaudo mašinų ūžimą
po langais auga būsimas daugiaaukštis
jo statytojai karštu vandeniu budina maistą
kvapuose plaukiantys restoranai išspiria klientus
it budrūs sargybiniai stebi šviečiančios iškabų raidės
šaligatviai nubarstyti žmonėm – vienišom kriauklėm dugne
esu taip aukštai, kad gundo mintis perdėlioti visą pasaulį savaip
kiniškų šachmatų glotnūs mediniai skritulėliai su įrėžtais hieroglifais
miestas žaidžia partiją viena po kitos ir laimi štai jau daug tūkstančių metų

2011 m. rugsėjis

šio miesto dulkės ištrina mano veidą
nyksta kūno kontūrai šaligatviu einant
išsmilksta aukštyn, gyvate nuvingiuoja
čia vis mažiau, ten daugėjant ir plečiantis
pro vijoklius šelmiškai rožės šypsos
mašinose saldžiai miega vairuotojai
kojos ant vairo, mintys sapnų karalystėj
plaukiu šiltame dienos aliejuj lengvai
kažkada tai jau buvo – šie deja vu
kaip saulės žybsniai nuo stiklo šukės
eita, būta, jausta – į akis, į lūpas, į plaukus
lyg padegt norėdami kūną, kurio ir nėra
gyvate nuvingiavęs už debesies snaudžia

2011 m. gegužė

Iškeisk mane prašau į miegą
Šią keistą naktį be žvaigždžių
Važiuoju ir stulpai pro šalį bėga
Esi toli. Tačiau tave girdžiu

Iškeisk mane į baltą dieną
Saulėkaitoje snaudžia katinai
O jų fone tu liūdnas ir toks vienas
Ateisiu ir įvyks šitie mainai

Iškeisk mane į trapią viltį
Užsiliepsnosiu laužu viršum miesto
Tik dar kartelį leiski man pakilti
Ir fejerverku sprogsiu metų fiestoj

2010 m. rugpjūtis

aš numirsiu miške, ne namie – ant miesto betono
tarp elektros laidais įsitempusių gatvių
teatrališkai alpsiu ant pirmo kely skruzdėlyno
mano siela krizens virš nulinkusio gluosnio
ir nė motais milijono kojelių kutenimai kūnu
ištempusi gyslas sukabins savo skalbinius boružė
gėlių elfai naktim dabinsis dantukų karoliais
viduržiemį gidas ekskursijai rodys į sniegą
cituodamas pasakas apie žėrinčius raganos plaukus
…ar jis glostęs mane, kad žinotų…

2010 m. birželis

Trupinėlis žiemos. Sniegas kąsniais
Sušalusios varnos ant miesto žibintų
Ta moteris – vos vos už jas šiltesnė
Čionai naktis.
…….Honkonge, Singapūre švinta

Nervingos rankos staltiese keliauja
Pastumdamos puodelį, šaukštą, akinius
Rašiklį ir blonknotą. Jos tarsi dalyvauja
Šalia, bet atskirai.
…….O ji prie jų tik pratinas

Manęs beveik nėra, – šilku ji šlama. –
Manęs gal niekada išties nebuvo.
Ir tik visi aplink mane gyvena.
Alsavimas esu.
…….Dalelė elektrinė erdvėje be krūvio”.

Už lango minus dešimt. Atšalo arbata.
Ji keliasi, suknelė dailiai subanguoja
Klavišas pianino sol išspaudžia.
…….Nors gal kita nata?
Prie lango stovi ji. Kažkam mojuoja

Bethovenas. Ir Mėnesienos sonata.
Seniai naktis.
…….Tačiau vienam bute dar groja.

2010 m. vasaris

Sustingęs laikas. Čia nei praeities, nei ateities.
O dabartis – lyg šulinys, tik be vandens ir dugno
Kaip pasekmė, tačiau be aiškios priežasties
Įskriejanti netyčia it drugys į karštą ugnį

Mes pasiklydę. Ir mieste tarsi klaidžiam miške
Kur labirintais takas driekias nenuspėjamas
Esu kažkur kitur, bet tuo pačiu dabar ir čia
Ir medžių šakos man mojuoja tarsi keistos vėliavos

Einu į gylį. O galbūt neriu. Kaip kūdikis per gimtį
Aš šviesą ir gyvenimą geriu. Kaip tai nerimta
Dabar šeštadienis, jau pusė keturių. Ir švinta
Šitoj skylėj vis dar tamsu, tačiau aš užpučiu žibintą

 

2009 m. gruodis