2007 11


 
sb10066146d-002

Savaitgalį mieste gražiai palijo vyrais
Jie krito iš dangaus lengvai ir vikriai
Juos gaudė moterys – kitaip jie būtų mirę
Mylėt žadėjo aistriai, amžinai ir stipriai

Įkurdino namuos ir rūpinos be proto
Šie augo, skleidėsi kaip keistos gėlės
Gražaus balselio buvo, taisyklingo stoto
Suaugusių mergaičių gyvos lėlės

Tik vieną dieną parke saulės švietė
Taip skaisčiai – kaip tik kartą metuos
Ir vyrai išgaravo antrų pusių nepakvietę
Paliko liūdnos našlės prie šaltos arbatos

Po metų susirinkusios į lietaus šokį
Ir nusimetusios juodus drabužius
Jos vėl paprašė siųsti liūtį lygiai tokią
Ir nuo jų prašymų mama gamta palūžo

 

2007 m. lapkritis

10151540

Sustok – nepyk ir paraku nevirski
Centre sausakimšam susprogt nedora
Sugniaužk kumčius – akimirką neširski
Tačiau tik bumt! kvartalas išlekia į orą

Per televizijas – šiurpausi reportažai
Istorinio paveldo per minutę nebeliko
Spėlioja, kad nemaža būta stažo
To, kas kvartalą susprogdino iš pat ryto

Na, o sprogdintoja ramiai žolytę rūko
Šlapiais degtukais kuria širdies laužą
Ji svarsto: “Šiandien būtent šio sprogimo trūko”
O tolumoj į sieną vėjas vis atvertą langą daužo

 

2007 m. lapkritis

200519991-001

Manęs nėra, esu ant menčių šviežias randas
Sparnai nulūžo, o ir plunksnos vėjy skraido
Plačiai atvertas liūdi penkto aukšto langas
O po išpiltą pieną katės ir varnėnai braido

Aš gyvenau tiktai du rudenius, dvi vasaras
Pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn lekiojau
Svaigau iškėlus šūkį, kad gyventi pasaka
Paskui šnekėt tokias nesąmones nustojau

Ir numiriau. Taip krenta angelai pakitus oro srovei
Jie sklando kiemuose tarsi numirę medžių lapai
Į piramides kiemsargiai lapus ir angelus sukrovė
Paskleisdami plačiai puvėsių ir vanilės kvapą

Maniau, kad skrisiu aš lengvai iš penkto aukšto
Kaip skrenda angelas į dangų lengvas, nemirtingas
Šis nepavykęs skrydis – tai meduj deguto šaukštas
Nors ir medus šios vasaros kažkoks neypatingas

 

2007 m. lapkritis

82020699

Tamsiausia naktis prieš aušrą
Surinksiu aš savo skausmą
Lyg žemuoges ant smilgelės
Lyg žiedlapius nuo gėlės

Aš plaukus ranka nubrauksiu
Sapnuose tave pašauksiu
Žinau, kad tik taip ateisi
Pakaks vien to, kad esi

Pažvelk kaip mūs sielos šoka
Tik jos taip nakty šokt moka
Raudonom aistros suknelėm
Žaliom skausmo dilgėlėm

Jau saulė per dangų salto
Šviesėja spalva asfalto
Blakstienų plaštakės kyla
Ir plyšta nakties tyla

 

2007 m. lapkritis

 sb10067506c-001 

 

 

 

 

Jei ta, kas šiandien beldžia į duris – mirtis
Jos tavo akys, tavo pirštai
Ir nevilnietiška tartis

Pasvarsčius – mirti man gerokai per anksti
Šiandieną kapinėse tiršta
Todėl kol kas išeis kiti

Šiandien aš elegantiškai kitų gedžiu, todėl švenčiu
Kai tie kiti aplinkui miršta
Ir žemėje mažiau svečių

 

2007 m. lapkritis

200547275-001

Mes, sese, esam šiuolaikinės raganos
Nors tik juokais pasiburiam iš tirščių
Dažniau po nugara paklodės negu samanos
Sapnuos tik ilgesingai trūksta kvapo miško viržių

Dar trūksta pilnaties pakibusios virš girios
Ir liepsnomis nakčia karštai bešokančių laužų
Net mūsų raudos nebe vilkiškos balsu, o tylios
Ir intuicija vis tirpsta kaip ledynai pamažu

Pasaulis ragina mus eit į išorę, į plotį, ne į gylį
Paviršiuj plūduriuot užuot panėrus į gelmes
Kūrėja mumyse retai prašnenka, dažniau tyli
Nors abejonėm, baimėm ją nutildom būtent mes

Dabar natūraliau iš lėto mirti nei gyventi
Mums trūksta ore deguonies, o aplinkoj spalvų
Nebemadinga būt kitokia, oriai po truputį senti,
Iškelti meilės, žmogiškumo svarbą virš daiktų

Ekranuos saldžiai ir vienodai šypsos lėlės
Reklamos aršiai šaukia: “Be naujovių tu – ne tu!”
Mes kartais lyg mažytės kvailos beždžionėlės
Arenos ratuose atbėgusios palinksminti kitų

Gal tik per Vėlines tarp bėgančių liepsnelių
Pasauly mirusių klajojam, sese, lyg jaukiuos namuos
Ir kapinės kaip podiumas gyvų ir mirusių suknelių
Su raganiškais pavadinimais ir datom antkapiuos senuos

2007 m. lapkritis