lengva kaip sapnas

Kodėl mirtis sunki?
Ji tarsi medžio sėkla
Įstrigusi į plaukus
Ja pasipuošusi eini
Gatve tarsi be jos
Ir medžiai plaukia
Pro šalį darniai eilėmis
Barstydami aplink lapus
Numirusius į žemę traukia

Kodėl mirtis sunki?
Ji lyg nukritęs lašas
Kurį prarado debesis
Praslysdamas pro šalį
Besvoris, abejingas
Jis niekad čia nebesugrįš
Ant skruosto džiūna lašas
Bejėgiškai sustingęs
Dabar tiktai kiti bekris

Kodėl mirtis sunki?
Kai skersvėjis paglosto
Užtrenkdamas namų duris
Kaip šilko skarele per kojas
Kaip mylimas – taip švelniai
Jis perbėga per kūną
Ir tu linksmai kvatojies
Mirtis lengva kaip sapnas
Lengva kaip pūkas, tarsi oras
Matai, ten ji? Ranka mojuoja

2010 m. spalis

kaip gi tu be manęs

Jei sutikčiau, paklausčiau: kaip gi tu be manęs?
Šypsotumeis. Akim ir oda godžiai gertum
Lai minutę taip būna – tas svaiginantis mes
Ir apgaulės saldumas. “Ne dabar? Kitą kartą?“
Po žvaigždėtu dangum balkone rytas ras
Tave visiškai vieną. Namuose trūksta oro
Tiek vietos užima buvusi meilė. Į dukras
Pasižiūri per stiklą. Savo Galą kadais Salvadoras
Šitaip tapė – per kūną, per jausmą, per kraują.
Tai ir tu mane šitaip – žodžiais ir mintimis. Balta
Užteplioji paveikslą. Ir įsiutęs kvieti vėl iš naujo
Aš esu ta pati. Ar jauti? Ir visai nebe ta
Kada nors viskas liausis, amžinai nesitęs
Nuo širdies krenta žiedlapiais snaigės..
“Byra tiltai, krentu prarajon“.. kaip gi tu be manęs?
“Avietėle, mano fata morgana, kuri nesibaigia“.

 

2010 m. rugpjūtis

kapričai

Vaivorų naktys – tiršto mėlynumo
Minkštu aksomu nuovargis užkloja
Ir tįsta mintys it cigaretės dūmas
Nuguldamos kampus kapričais Gojos

Pamėklės mūsų sielų neramių
Kibiais pirštukais glosto vėsią odą
Pranyksta draugiškais būreliais tarp namų
Ir kelia orgijas kaimynų sode

Gyvūnų pasiskolinę balsus
Kapričai naktį sveikina audringai
O oras šilku glostantis ir toks alsus
Perliukais ant kaktos lašai sustingo

2010 m. gegužė

aistra

Aistra kaip persirpusi kriaušė
Ranka prilipo neatplėši
Skiltelėmis aš ją sulaužiau
Ir sumečiau į gražią dėžę

O kai pritrūks aplinkui vaisių
Tą dėžę imsiu ir atversiu
Džiovintom skiltimis pažaisiu
Ir aistrą buvusią sugersiu

Lyg orą iš vandens iškilus
Paskui pirštus aš nulaižysiu
Tokia skani esu, kai myliu
Pakviesk, vėl pas tave atbrisiu

Žole rasota tartum jūra
Prinokusi, saldi, sultinga
Jaučiu– tu į mane jau žiūri
Ir lauki. Skaudžiai buvau dingus

2010 m. vasaris

įšilusiam ore

Aš pamenu, jog buvo vasaros pradžia
Virš miesto džiuvo purūs debesų sijonai
Kaimynė – besišypsanti, tingi, nėščia
Už agurkus raugintus siūlė milijoną

Įšilusiam ore kabojo kažin koks laukimas
Toksai saldus kaip seno sodo kriaušės
Ir mūsų dienos – įdomiausias kinas
Tik kino juostą kandys štai apgraužė

O nuotraukų albumuose sutūpę
Manieji protėviai kuždėjosi ir juokės
Atsiminimai bėgo šuoliais palei upę
O kitądien sugrįžo sunkiu voku

Be atgalinio adreso ir be siuntėjo
Tiktai kvepėjo vanile ir mėtom
Jo turinį lengvai išbarstė vėjas
Ir sklaidėsi ore kvapai iš lėto

 

2009 m. gruodis

keleiviai keliasi

Žolių kilimu minkštu ridenasi
Mano rytas jaukaus apvalumo
Ir pavargę keleiviai jau keliasi
Naktyje išsiilsinę kūnus

Ima lazdą medinę į delną
Ir suspaudžia kaip grumstą artojas
Tiesias kelias it kilpa į kalnus
Kaip ir dienos tie žingsniai kartojas

Susipinusios mintys laisvėja
Plaukuose supas vasara oriai
Kažkodėl visad eiti prieš vėją
Kažkodel vis sustoti nenoriu

Ta kelionė it prarastas šokis
Neįvykęs, ilgai tik planuotas
Mano angelas medyje juokias
Pagalvojus – išties, kas čia tokio

 

2009 m. lapkritis

nenurimt niekada

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nei dienos be mirties
Nei minutės be oro
Nei nakties be minties
Nei sekundės be noro

Tris dienas be vandens
Visi metai be karo
Nuo žiemos lig rudens
Iš namų lyg nuo maro

Bėgt devynis metus
Tarsi vytų be saiko
Susirasti kitus
Ir pabėgt pirma laiko

Nenurimt niekada
Siaučiant vėtrai prie tako
“Neramiam vandeny
Gyvenu!“, – ji man sako

 

2007 rugsėjis