pamiršo

tądien miriau, tik jie pamiršo imt ir pakasti
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
pati sau atrodžiau ilgas, tolyn besidriekiantis kelias
kuriuo jau nieks neateis, nei išeis, nei sugrįš
rankom į viršų it kokia medinė rodyklė į pietus
“esu reikalinga, – sakiau sau, – guliu ne be reikalo
ne išmesta, ne užmiršta, ne palikta, bet naudinga…“
šunys, aplojantys karavanus, girdėjosi baisiai toli
joks žmogus nepraėjo, nei paukštis praskrido
rasa krito ir džiuvo, tik aš nedūlėjau, nenykau
lyg mirtis iš sąrašų būt išmetus be teisės sugrįžti
saulė kilo ir leidosi, naktys plazdėjo juodu šilku
praėjo daug metų, virš manęs sudilo krūvos mėnulių
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
nes nors ir miriau, jie pamiršo imt ir pakasti

2012 m. kovas 

plunksnos sklaidos

Nerimas paukštuku virš širdies daužos
Suspausi tarp pirštų kauleliai suluš
Kur vakar buvo mūsų namas – laužas
Negesinai. Ne supermenas tu – žmogus

Varteliai lūžo, takelius žolė užžėlė
O šuliny nebe vanduo, tik smėlis
Tevaikštau aš balta, drungna it vėlė
Ir plunksnos sklaidos mūsų pagalvėlių

Sulimpa jos į du baltus sparnus
Ir link manęs artėja tarsi pultų
Gal žemėj vaizdas šiuo metu graudus
Bet skrist netrokštu, noriu tik prigulti

2010 m. balandis

tarsi nieko nebūtų nutikę

Elkimės taip tarsi nieko nebūtų nutikę
Tarsi nebūtum sudaužęs širdies
Tarsi nebūčiau tavęs sulaužius

Tarsi ne aš tas naktis gailiai staugiau
Nei žmona, nei sesuo, nei draugė
Dabar ne žmogus – tik kaukė

Tarsi ne tu nagais žievėj mane raižei
Dabar šypsais sutrikęs. Sakai gaižiai:
“Mane dalim išrinkai, suaižei“.

O kur gi mes dabar tokie bevardžiai,
Beveidžiai ir beširdžiai esam
Tik mūsų alkani šešėliai braido rasą.

Ir kas iš mūsų liko, jeigu liko.

2010 m. balandis

tik žmogus

“Lytėti amžinas linijas
Kūno, kurio jau nebus“ *
Ar pameni?
Rašiau tau mėlynu ant balto
Sakei, kad myli,
Bet esi tiktai žmogus
Kad be manęs –
Nuo stogo ant asfalto.

It sėklas pavėjui
Žinias man leidi,
Laišką parašai.
“Esu tik mylintis žmogus,
Likimas tai, ne klaidos“.
Kažkur esi ir nieko neprašai.
Ir aš tiktai žmogus.
Tik moteris.
Ir mano vardas Meilė.

2009 m. spalis

*iš Pablo Nerudos eilėraščio

keliu ateina

Keliu žmogus ateina. Taip lėtai.
Po patalais minkštaisiais debesų
Eini taip sunkiai, nes jau pavargai?
Geriau skubėk – tuoj bus labai tamsu

Užklos tau kelią lyg skara naktis
Bet ji nešildys, bus labai vėsi
Nebent dabar pakibus pilnatis –
Vienintelė danguj skylė šviesi

Su ja tau kelias tiesiasi toliau
Sidabriškai ryškus ir kaip taisyklė aiškus
Kažkur ir kažkada prieisi pagaliau
Praneši adresą, kuriuo tau siųsti laiškus

 

2009 m. spalis

labirintas

“Tu mano labirintas“, – pasakei. –
Aš iš tavęs pabėgti noriu“.
Bet štai ir vėl čia atėjai,
Ir vėl prie vartų mano stovi.

Neklaidinu tavęs dabar –
Gali išeit ir nebegrįžti.
Šnabždi nakty: “Truputį dar,
Dabar išeit man trūksta ryžto“.

Guodies, kad krūmuose žaliuos
Apsuko galvą labirintas,
Kad į mane klaidžiuos keliuos
Tu durų ieškai tartum girtas.

Apsvaigęs nuo keistų kvapų,
Tu ne žmogus – pati kelionė
Nenori bėgt, čia taip jauku –
Gyvent ir mirt – be abejonės.

Tu ilgas kelias į mane –
Patapt kitu save užmiršus
Tu labirinto viduje
Ir išėjimo ieškai pirštais.

2009 m. sausis

purpuriniai debesys

Purpuriniai vakaro debesys
Nugulėtais šonais plaukia
Medžiai moja šakom ir stebisi
Šįkart jokio lietaus nesulaukę

Upė vingyje slėnį užgniaužia
Krantas sprogsta karklais liaunais
Rojaus sodų skenduoliai meldžia
Surakinti žolių kaspinais

Laisvėj ganosi mintys margos
Tinkleliu nepagausi lengvai
Tirpsta pasekmės, priežastys, karmos
Amžiams duoti šventi pažadai

Mano mintys padangę matuoja
Ieško kelio tiesiogiai dangun
Dievas Miega. Ir laikas sustoja
Tiek nedaug ir tiek daug būt žmogum

 

2008 m. sausis

parduodu

Aš šiandien patirtį parduodu
Už lengvą pienės pūką
Ir milijono vertą sodą
Už pigų atviruką

Keičiu aš aistrą ir naktis
Į vakarą ant stogo
Visas strategines mintis
Į pokalbį pas Žmogų

Mainau didžiulius projektus
Į mažą nieko neveikimą
Ir itin prašmatnius batus
Į basas pėdas per arimą

Aš atiduodu diplomus
Už laišką be siuntėjo
Ir sostinėje tris namus
Į tyrlaukius su vėju

Aš atiduodu, ką turiu
Nes tokią naštą tempt nemoku
Žiema. jau temsta pusė keturių
Ir sniego balerinos šoka

2007 m. spalis

esu kokia esu

Esu tokia, kokia esu
Ir man atrodo – visai nieko
Aš kartais vyrus palieku
O kartais jie mane palieka

Dar kartais šoku ant stalų
Skaitau geras knygas po liepa
Aš noriu daug vienu metu
O būna, kad nenoriu nieko

Aš kartais vasara kvepiu
Ir jūra šėlstančia už kopų
Ir mašina pasiutusiai lekiu
Dainuodama už vairo ką tik moku

Aš nepagaunama žuvis tinklu
Žvaigždė nukritusi ant stogo
Aš taip beveik visus pasaulyje myliu
Kad negaliu linkėti nieko blogo

Per pilnatį taip atsitinka
Kad pilka vilke kaukiu
Ar bėgu ragana basom sniegu
Nes aukštakulniais bėgt nemoku

Aš medžių kalbą suprantu
Galiu pakalbint vėją, žiogą
Ir tiltu būti tarp dviejų krantų
Juo į gyvenimą atvesti žmogų

Su manimi retai ramu
Man periodiškai “nurauna stogą“
Tačiau esu ir vaistas nuo visų ligų
Galiu išgydyti netgi banalią slogą

Ir paukščiai suka manyje lizdus
Neatsižvelgdami, koks Lietuvoj sezonas
Tu mano akyse skaitai vaikų vardus
Garsai visi šiam aktui muzikinis fonas

Esu tokia, kokia esu
Ir aš jaučiu, kad mane tokią Dievas myli
Ir kiek dar būsiu čia žinot nesutinku
O ir orakulai užklausti tyli

 

2007 rugpjūtis