Vakar virš mano galvos pykos kaimynai
Garsiai. Jo bosas prieš jos sopraną
Paukščių kalba. Jos ping prieš jo pong.
Baltais kirčiais į didmiesčio erdvę
Kirto ir kirto. Jo yin prieš jos jang.
Kamuoliukai byrėjo ir sklaidės,
Dingo žodžiai, liko tik raidės,
Tik nutolstantis tirpstantis aidas
Virš mano galvos. Aršus ir beveidis.
2013 m. balandis
dar dešimt kartų nebijot pasikartoti
neišsiskirt, ištirpt ir vengti manifestų
ne solo, o orkestre pasislėpus groti
ir atstatyt alkūnę, kad metro nieks nesiliestų
per miestą žengia šimtas trys kolonos
pilkai juodi, kulnais į taktą muša trankiai
jų mylimųjų lūpos – šaltos ir beskonės,
o pačios it paklodės kabo už parankės
už šių akių seniai jau niekas nebegyvena
yik žodžių begalinis srautas pliaupia
garsais užpildydamas miestą orų, seną
kur niekas, nieko, niekur nebelaukia
2012 m. balandis
viskas persipina, veliasi: tavo balsas
mūsų pirštai, pokalbių nuotrupos
vėjas medžiuose, automobilių ūžimas
dainos, ištrūkusios pro langą, motyvas
žodžių negirdėt, tiktai silpstanti muzika
čia palei upę garsai įsipina melduose
supasi virš vandens ir tolyn jau nebėga
nebėra kur skubėti, čia galutinė stotelė
toliau nieko nėra, lyg peiliu būt nurėžta
pašnibždėk man į ausį, kad čia mūsų vieta
čia mes baigiamės ir vėl čia prasidedam
pakrantės žolės tampa mūsų plaukais
mūsų venos ir gyslos į žemę panyra šaknim
ant kaulų žaidžia saulė, mėnulis ir žvaigždės
amžini pažadai, priesaikos supasi melduose
pašnibždėti į ausį ten, kur jau nieko nėra
2012 m. kovas
tądien miriau, tik jie pamiršo imt ir pakasti
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
pati sau atrodžiau ilgas, tolyn besidriekiantis kelias
kuriuo jau nieks neateis, nei išeis, nei sugrįš
rankom į viršų it kokia medinė rodyklė į pietus
“esu reikalinga, – sakiau sau, – guliu ne be reikalo
ne išmesta, ne užmiršta, ne palikta, bet naudinga…“
šunys, aplojantys karavanus, girdėjosi baisiai toli
joks žmogus nepraėjo, nei paukštis praskrido
rasa krito ir džiuvo, tik aš nedūlėjau, nenykau
lyg mirtis iš sąrašų būt išmetus be teisės sugrįžti
saulė kilo ir leidosi, naktys plazdėjo juodu šilku
praėjo daug metų, virš manęs sudilo krūvos mėnulių
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
nes nors ir miriau, jie pamiršo imt ir pakasti
2012 m. kovas
pamažu berdama miltus pyragui (jo receptą internete užtikau visai kito ieškodama),
vėl kaip ne sykis jaučiu, kad pasaulis ėmė ir liovėsi sukęsis, laikas tekėjęs,
tik grindys po kojomis, dubuo ant spintelės ir miltai it pajūrio smėlis
vis krinta, atrodo, kad toly, už lango, žuvėdras ir jūrą girdžiu,
ir tik proporcijos, tik gamybos taisyklės lape surašytos
laiko lyg raiščiai, lyg smėlio maišai oro balioną
akimirką rodės – išnykstu, išsibarstau,
lyg tie miltai, lyg pajūrio smėlis,
iš manęs nei pyrago,
nei kranto
2012 m. vasaris
Pekine tuoj pavasaris.
Drakonai skraido
danguj viršum dangoraižių
raudoni ir geltoni.
Žibintai supas vėjyje –
ugninės snaigės,
kai juos stebi iš tolo,
pakelėm mojuoja
Ilgom šakom it pirštais
nuogi gluosniai
bandydami pavasarį
miestan prisivilioti.
Ir šiemet (kaip kasmet)
nespėjau pasiruošti
šiai atgimimo šventei.
Vėl vejuosi ir vejuosi
akim aš aitvarą spalvotą
plazdantį už lango,
šis uodega koketiškai mojuoja.
Ir vis aukštyn į dangų
jis pakilti bando.
Išsiplėšia staiga iš rankų..
Ir paukščiu pavirtęs
Tolin nuplasnoja.
2012 m. vasaris
– Tik neapleisk poezijos, nes ji gyvena tavyje.
– Vis dar rašau – per dovaną, per prakeikimą
…………………………………………….ar per klaidą.
Iš neįvykusio pokalbio
žodžiams, gyvenantiems many, suteikt sparnus
lai sklaidosi aplink po du, po tris ar kuopom
sparnuotom skruzdėlėm į dangų ar po žemę
nebesutramdomiems kaip kvailas ir beprasmis juokas
kaip žiovulys įstrigęs tarp žandikaulių, nebeišvysi
ir saulės spinduly sužibęs sparnas, ir Ikaro krytys
tai viskas žodžiuose, sakiniuose ir tarp eilučių
o vietoj lūpų ir gerklės, tik pirštai per klavišus
vis užsimerkusi plėšiu aš tamsą klampią, juodą
mintim lyg durklais, žodžiais lyg vandeniu per purvą
nematoma ranka išlieja rašalu ore, lietus nuplauna
tie vingrūs rašmenys – jie siūlais pavojingai išsiraizgo
susigeria į odą, peršti it ką tik jon įlieta tatuiruotė
neatsikratysi niekaip: trink netrynęs, rašyk nerašęs
2012 m. sausis
kai į mano namus sugužės visos apylinkės raganos
buvusios kordebaleto šokėjos ir jaunos išsišokėlės
<ilgais plaukais ir trumpais sijonais
trumpais plaukais ir ilgais sijonais>
kalbės garsiai, skambės aplink trys keturi kvartalai
istorijos liesis lengviau nei vynas iš parvirtusio butelio
<linksmų dienų ir liūdnų naktų
liūdnų dienų ir linksmų naktų>
<<
visos kažkieno motinos, dukros, kažkieno seserys,
kažkieno draugės ir žmonos, mylėtos ir mylimos,
ateityje nekart mylimosiomis būsiančios
<nepriklausančios niekam
ir nuo daug ko priklausomos>
aplink žaižaruos ir skambės, ir judės, suksis ratais,
pakampėse tyliai šnabždės savo paslaptis, juoksis,
svetainės centre gitara išraudos skaudžiai dainą
<“ragana, tu, ragana“, – girs/priekaištaus,
“ragana, aš, ragana“, – sutiks/abejos>
<<<
paryčiais išlakstys kiek pavargusios ir susivėlusios,
rasiu kelis pasiklydusius auskarus, lūpų dažus,
krūvą skarų, skardinę su nuorūkom, keletą knygų,
stiklo rutuliukų, senovinę sagę, paskubom parašytą raštelį
<dabar esu tuščia lyg senas futbolo kamuolys
ir pilna kaip rankas bešildanti pirštinė>
2011 m. gruodis
..šiąnakt sapnavau aš dainą..
nėra daugiau tokių kaip aš
ir trankos vėjas per šakas
išbelsdamas tą pačią dainą
kol pirštai čiuožia per rankas
ir karščio bangomis ateina
žinojimas, kad aš – ne aš
nėra daugiau tokių kaip tu
tarp šių beprotiškų naktų
kurios ateina ir praeina
tai atskirai, tai vėl kartu
mes girdime tą pačią dainą
ir supranti, kad tu – ne tu
nėra daugiau tokių kaip aš
nėra daugiau tokių kaip tu
ar aš – tai tu, ar tu – tai aš
kas pro duris dabar išeina?
2011 m. lapkritis
Viešpats tegul stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę. Iš Biblijos
į tave per lašą, per rūką, per didinamąjį stiklą, per neapibrėžtą atstumą
į mane per sniegą, per miglą, per voratinklio šilką, per erdvę ir laiką
abiem akim atidžiai, vieną šiek tiek primerkus, trumpam užsimerkus
su atjauta ar meile, griežtai, taip pat reikliai, viliantis ir nieko nesitikint
dieną ir naktį, žiemą ir vasarą, kiekvienam žvaigždės plykstelėjime,
mėnulio pilnatyje, visuose saulėlydžiuose ir vandens raibuliuose,
tarp knygos eilučių, filmų titruose, priedainiuose ir paveiksluose,
intonacijose, litanijose, mantrose, choraluose, vaivorykštėse ir pašvaistėse
visur. visados. per amžius. tavo. mano. amen.
2011 m. lapkritis
Evelinos namai 