Pavirsiu į akmenį – pilką ir tvirtą
Palaukėj sapnuosiu sunkiai prigulus
Karšta ar šalta, o aš nevirpu
Prisėsti minkštai ant manęs nesiūlau
Ir nekviečiu aš pasiguosti
Sušildyt nenoriu, guliu kaip numirus
Tai ko suklupai – ryto rasą nušluostei?
Bebalsius akmens palytėjęs klavyrus
2008 m. lapkritis
Padovanok man mirtį ir gyvenimą
Supink abu į vieną darnią puokštę
Buvimą be šio alkio, virsmo, nerimo
Įkalink vieną akmens aukštam bokšte
Kad aš pro langą pievą tematyčiau
Kaip keičias žiedas šito žalio kilimo
Kad neužklystų tyčia ar netyčia
Nei priešas ir nei draugas mylimas
Ir neišleisk kaip gailiai beprašyčiau
Nors tu žinai – prašyti aš nemoku
Va taip gyvenčiau ir numirčiau šičia
Ant akmenų zuikučiams saulės šokant
2008 m. lapkritis
Sapne buvau plati kaip jūra
Skendau aš į save ir kylau
Kaip ašaros tos bangos sūrios
Per audrą garsiai šėlstu, po jos tyliu.
Tai skandinu, tai pasūpuoju,
Tai glostau, tai bloškiu į krantą
Bangom bandau pagauti kojas
Kol smėly raižai mano vardą
Aš užbraukiu jį vandens mostu
Tu visas į mane panyri
Tu alkanas be meilės, trokšti
Purslai į šonus tik pažyra
Ar nebijai būt paskandintas?
Nebeišplaukti? Grimzt į dugną?
Taip jau nuskendo koksai šimtas
Ir man dėl to tik kartais liūdna.
2008 m. lapkritis
Suspaudžiu vynuogę tarp lūpų
Jos formos tobulos ir minkštos
Dalis manęs tiesi, kitoji – klupo
Nematomą rožančių varsto pirštai
Aš nusidėjau šimtas vieną kartą
Esu kalta, kartojau mea culpa
Manęs nei teist, nei gelbėti neverta
Iškart sušaudyt aušroje prie stulpo
Gulėčiau saulėje tarsi nemirus
Tarsi gyva šypsočiausi aš dangui
Girgždėtų durys varstomos ant vyrių
Ir žmonės rinktųsi be galo brangūs
Jie graudžiai verktų ir labai liūdėtų
Prašytų dangų nors trumpam grąžinti
Lietus lengvutis prasidėtų
Šlapia gulėčiau, bet jau pripažinta
Tokia fantazija mane sušildo
Abidvi dalys vėl susijungia į vieną
Ir leidžiu vandeniu aš vynuoges nuo tilto
Galėčiau šitaip laiką leisti visą dieną.
2008 m. lapkritis
Evelinos namai 