krantinėje

Tas laivas įplaukė į uostą. Buvo rytas
Beveik tylu. Ir dar beveik visi miegojo
Tik ji krante. Ruduo alsavo, lapai krito
Kažur toli sukliko vaikas, šuo sulojo

Į juodą paltą įsisupus jinai lingavo
Tarsi save ramintų. Lengvai virpėjo
“Jis grįžo? – klausė, – gal nuojauta apgavo
Juk metų trys šimtai kadais praėjo.“

Nukrito trapas. Lipo žmonės. Balsų kaskados
Juoda katė krantinėje tarp kojų slido
Jau amžiai trys negrįžta – kelio nesurado
Tik ilgesys juoda kate tarp šimtmečių paklydo

2010 m. birželis

Reklama

išbalo rytas

 200468326-001                                                        

 

 

 

 

 Tai tik išbalo rytas tarsi nusigandęs
Palikęs prietemas tarpuvarčių kampuose
Ir saulė lyg užgyti baigęs randas
Raudoną spalvą barsto tolumose

Su žydro ilgesio didžiule vėliava
Dangum keliauja debesų vagonai
O horizontas lyg styga tiesus ir mėlynas
O juk prieš valandą liepsna raudona

Gaisrai grasino. Kol rasa sužibo
Ant žalio ir svaigaus it meilė lauko
O išgaravusi žymėjo ribą
Tarp ryto ir dienos, kurios ir vėl sulaukėm 

 

2009 m. kovas

ilgesys

83598831

O viešpatie! Toks ilgesys, kad net siūbuoja sielą
Aš nei miegot, nei melstis šiąnakt negaliu
Per kūną karštis kelią tiesia prisiminus veidą mielą
Aš tai kalbu tris valandas, tai šešetą tyliu

Jei švelniai padainuočiau, o gal išrėkčiau dainą vieną kitą
Galbūt tas ilgesys išplauktų kaip ramus vanduo
Nors ne – tuomet dainuočiau tūkstantį dainų lig kito ryto
O lapais krentančiais barstytų pakeles ruduo

Tas ilgesys maniau bus dovana, o tapo prakeikimu
Jis nepaleidžia, laiko kaip žoles pirma šalna
Tačiau vis tiek per daug laiminga, kad apkaltinčiau likimą
Nes ir sunkiausias jausmas man lengviausia dovana

 

2007 m. rugsėjis

eilutės

96776343_4efe3075ff

kai atsiranda laiko paklausyti, ką širdis dainuoja,
ant popieriaus kaip vilnys išplaukia eilutės
ir raidės posmus už mane dėlioja, o juos sudėjusios rimuoja
aplinkui lakstant valandoms, sekundėms bei minutėms

ir laikas atsipūtęs man iš lėto pasakoja apie ilgesį
apie daugybę neįvykusių susitikimų ir kelionių
ir apie tai, ko iš manęs jis laukia, ko dar tikisi
o tikisi tai daug, daugiau nei liko laiko man be abejonių

kaip teptuku ranka piešiu aš horizonto plačią liniją
tenai, šventai tikiu, tasai padūkęs laikas nuteka
įsivaizduojamu laivu į jį įsivaizduojamom nėrim ir minijom
įsivaizduojamai plaukiu į ramų, manęs laukiantį užutėkį

 

2007 rugpjūtis