Tu šiandien išsipuošęs, mano mieste
Ir žmonės šventiniai gatves šlifuoja
Tik aš ir tu šiandieną čia nepakviesti
Todėl ir maišomės visiems po kojom
Esu viešnia, tačiau ne savo šventėj
Ir tu svetys, tačiau nelauktas ir nekviestas
Tikėjomės šiame mieste apsigyventi
Rytais kavinėj valgyt bandeles su sviestu
O mums kažkas sukrovė lagaminą
Ir įdavė po bilietą į vieną pusę
Neleido atsisveikint su kaimynais
Ir skubiai įsodino į senutį autobusą
2007 m. vasaris
Kai laiko nebėra. Kai jo neliko.
Kai laikrodžiai sudužo į šukes
Sustoju aš nuoga ant lauko pliko
Į žemę ištiesiu rankas
Viena kaip kūdikis mamos pilve
Tik skirtumas – jam šilta ir tamsu
Šaukiu aš Dievą, Sūnų ir save
Šaukiu, kad jis yra, kas aš esu
Šaukiu taip garsiai, kad nebegirdžiu
Kaip sprogsta medžiai, skleidžias gėlės
Viena, nuoga, šviesoj, esu!
Ir šaknimis ištysta pirštų pagalvėlės
Skverbiuosi vis tolyn į žemės širdį
Įaugu aš į ją giliau negu giliai
Ji priėmė mane, jinai mane išgirdo
Ji žada man: “Tu gausi viską, jeigu nebijai“.
2009 m. vasaris
Neverki, sese – mums šypsosis saulė
Kaip cukrus debesys ištirps danguj
Šiek tiek iš laimės girtos po pasaulį
Basom, šlapiais plaukais lietuj
Su saule lyja – taip keistai atrodo
Ir šaukiam, kad karaliau, duonos neturi!
Mes tokios šlapios ir lietuj vienodos
Kad peršalsim ir sirgsim švelniai vis bari
Mus gimdė motinos skirtingos
Ir ne tie patys buvo mūs tėvai
Bet tas ryšys tarp mūsų ypatingas
Mums ir tylėti, ir kalbėt gerai
Širdim jaučiu – žinau, kada numirsi
Tuomet numirs dalis manęs
Bet po mirties mes į tą patį virsim
Į ką? Nepyk, bet nežinau kol kas
2009 m. vasaris
Manyje šimtas dvidešimt moterų
(Skaičiavau). Šmaikščių ir laimingų.
Verkiančių, storų ir plonų.
Minioje vis atrodo – jos dingo.
Tik kai lieku viena kambary
Tarp paveikslų ir knygų lentynų
Jos prabunda ir dūzgia many
Švelniai aviliu savo vadina
2009 m. vasaris
Moteris išblyškusia širdimi
Įsileidžia naktį į savo rūbus.
Paul Eluard “Mano meilės širdyj“
Liejas vynas ir juokiasi moterys
Šventė skamba per miestą tranki
Tik vienišė prieš miegą su poteriais
Guodžias tuo, kad per daug išranki
Kad mylėta be galo, be krašto
Ir dainuota lig pat paryčių
O dabar prieš akis Šventas Raštas
Nesigirdi naktinių svečių
Jaunos dienos prabėgo lyg vejamos
Nors ji bandė bėgles pasičiupt
Prašo: “Darkart pašokt per gyvenimą
Ir numirt lig pirmųjų gaidžių“
2009 m. vasaris
Pasirėmei ranka prie seno stalo
Kažką rašei, braukei ir vėl rašei
Apyrankė sunki, iš šalto vario
Ją užsimauti švelniai paprašei
Užnėrei tarsi antrankius atsargiai
Vos vos paliesdamas rankas
Ir sustingai – toks senas ir pavargęs
Ir pasakei: “Nesugavau tavęs kol kas“
Apyrankė nuslydo it ledinė
Ir nuriedėjo žvangiai po stalu
Kaip galimybė mūsų paskutinė
Kol neprispaudei jos batu
2009 m. vasaris
Šiąnakt manyje butelis vyno
Ir pašėlusiai žydintys sodai
Jei paliesi (jausmais juk ištvino?)
Vaisiais megsis žiedeliai spalvoti
Trykš gyvybės ištrūkęs šaltinis
Radęs kelią tarp kieto akmens
Galvą glausiu minkštai prie krūtinės
O aplinkui gegužis šiurens
Ir toks sapnas tarsi realybė
Užvaldys ir įtrauks mus abu
Mes ne žmonės, kažkokios būtybės
Su sparnais ant bažnyčios stogų
2009 m. vasaris
Evelinos namai 