kur jau nieko nėra

viskas persipina, veliasi: tavo balsas
mūsų pirštai, pokalbių nuotrupos
vėjas medžiuose, automobilių ūžimas
dainos, ištrūkusios pro langą, motyvas
žodžių negirdėt, tiktai silpstanti muzika
čia palei upę garsai įsipina melduose
supasi virš vandens ir tolyn jau nebėga
nebėra kur skubėti, čia galutinė stotelė
toliau nieko nėra, lyg peiliu būt nurėžta
pašnibždėk man į ausį, kad čia mūsų vieta
čia mes baigiamės ir vėl čia prasidedam
pakrantės žolės tampa mūsų plaukais
mūsų venos ir gyslos į žemę panyra šaknim
ant kaulų žaidžia saulė, mėnulis ir žvaigždės
amžini pažadai, priesaikos supasi melduose
pašnibždėti į ausį ten, kur jau nieko nėra

2012 m. kovas

ruduo

Ruduo. Vėl tarp voratinklių.
Ir panešiotom priesaikom nuklotos gatvės.
Tavim tai vėl tikiu, tai vėl nebetikiu.
Ir negaliu pabėgti nuo apglėbusios vienatvės.

Tamsa. Užkloja mus kaip tirštas rūkas,
Kaip debesies pūkinės minkštos gėlės
O tolumoj lyg žiburėliai, lyg vaiduokliai sukas
O gal ten sukas seno parko karuselės?

Svaigu. Aš nuo rudens girta tarsi nuo vyno
Ir šokčiau kaip laukinė lig ankstyvo ryto.
Išgąsdinčiau pirmus praeivius bundančio Žvėryno
Sakytų jie, kad sostinėj nauja beprotė, nematyta

 2007 rugsėjis