pilkai juoda

dar dešimt kartų nebijot pasikartoti
neišsiskirt, ištirpt ir vengti manifestų
ne solo, o orkestre pasislėpus groti
ir atstatyt alkūnę, kad metro nieks nesiliestų
per miestą žengia šimtas trys kolonos
pilkai juodi, kulnais į taktą muša trankiai
jų mylimųjų lūpos – šaltos ir beskonės,
o pačios it paklodės kabo už parankės
už šių akių seniai jau niekas nebegyvena
yik žodžių begalinis srautas pliaupia
garsais užpildydamas miestą orų, seną
kur niekas, nieko, niekur nebelaukia

2012 m. balandis

uždarė langą

kažkas viršuj per alsią naktį dūko
išsvaidė patalus baltus per visą dangų
pakilo vėjas, išnešiojo perregimą rūką,
duris uždarė, bet trankiai atlapojo langą

aksomo pievoj vartės nuogos laumės
akim kvatojos, lūpom rasą godžiai gėrė
kaip naktį dangų, dieną žolę versti bandė
pavakariais pavargo ir į vėsią upę nėrė

jinai priėjusi užvėrė atlapotą langą,
užuolaidą pataisė, popieriaus lapus pakėlė
vis į duris žiūrėjo – taip liūdnai ir vangiai
“Tai padėtis be išeities“, – pasakė.
…………………..dar viskio įsipylė ir išgėrė.

2011 m. liepa

dulkės ištrina

šio miesto dulkės ištrina mano veidą
nyksta kūno kontūrai šaligatviu einant
išsmilksta aukštyn, gyvate nuvingiuoja
čia vis mažiau, ten daugėjant ir plečiantis
pro vijoklius šelmiškai rožės šypsos
mašinose saldžiai miega vairuotojai
kojos ant vairo, mintys sapnų karalystėj
plaukiu šiltame dienos aliejuj lengvai
kažkada tai jau buvo – šie deja vu
kaip saulės žybsniai nuo stiklo šukės
eita, būta, jausta – į akis, į lūpas, į plaukus
lyg padegt norėdami kūną, kurio ir nėra
gyvate nuvingiavęs už debesies snaudžia

2011 m. gegužė

dar nepabusk

Dar nepabusk, dar nepabusk, dar nepabusk,
dar mums nebus gyvenimo.
Tiktai lietus – per stogą šaltas, banalus lietus,
ritmingas jo lašų stuksenimas.
Tuomet ar verta tau atmerkt akis, ar verta?
Ir ką gi jas atmerkęs pamatysi?
Drėgmėj ištirps diena, ištirps naktis, ir mano veidas,
Lietus nurims ir tu galbūt per jį išbrisi.
Ten, kur esu, beveik nelyja. Keista, argi ne?
Juk mes abu drėgmėj užaugę.
Rausvai išsprogo persikai – tarsi paveiksle ar kine
po vieną norisi man žiedus jų suvalgyt.
Kad to saldaus rausvumo prisipildyčiau visa
lengva, skani, be rūpesčio, be tikslo.
Tačiau sūri, karti, rūgšti (saldi retai) esu. Tiesa?
Dabar, berods, svarbiausia – išlaikyti lygsvarą.

2011 m. balandis

užkeikimas

jei tu kada nors pamirši mane
mano veidą, juoką, eiseną,
pečių linkį
jei iš atminties išmesi vardą
profilį, klubų siūbavimą
lūpų skonį
jei išdils mano kvapas, balsas
odos aksomas, rankų mostai
akių spalva
…
aš pamiršiu tave
aš pamiršiu tave
aš pamiršiu…

2011 m. balandis

langai

Kai langai it jonvabaliai iš tamsos
Tūkstančiais akių spokso įdėmiai
Prožektoriais aštriai susminga
Lyg filme apie policininkus
Rėkia tiesos, tikina prisipažinti
Žada itin skaudžiai nebausti
Gal šiek tiek: “Supranti, pamokai“
Ar tuomet lengvėja dėl to
Kad ne pats, ne savo noru
Bet priremtas skaudžiai prie sienos
Pasakai viską, net kur raktas paslėptas
Nuo sąžinės durų, svetimų paslapčių
Ir apsunkęs raudi, apgautas jautiesi
Kartoji: “Na kodėl ne lengviau“
Šuliny kiek semsi vandens nemažėja

2011 m. kovas

kaip gi tu be manęs

Jei sutikčiau, paklausčiau: kaip gi tu be manęs?
Šypsotumeis. Akim ir oda godžiai gertum
Lai minutę taip būna – tas svaiginantis mes
Ir apgaulės saldumas. “Ne dabar? Kitą kartą?“
Po žvaigždėtu dangum balkone rytas ras
Tave visiškai vieną. Namuose trūksta oro
Tiek vietos užima buvusi meilė. Į dukras
Pasižiūri per stiklą. Savo Galą kadais Salvadoras
Šitaip tapė – per kūną, per jausmą, per kraują.
Tai ir tu mane šitaip – žodžiais ir mintimis. Balta
Užteplioji paveikslą. Ir įsiutęs kvieti vėl iš naujo
Aš esu ta pati. Ar jauti? Ir visai nebe ta
Kada nors viskas liausis, amžinai nesitęs
Nuo širdies krenta žiedlapiais snaigės..
“Byra tiltai, krentu prarajon“.. kaip gi tu be manęs?
“Avietėle, mano fata morgana, kuri nesibaigia“.

 

2010 m. rugpjūtis

skendimai

Įsibridau iki pusės. Paklausei: “Nebijai?“
Ko? “Paskęsti“. Šimtą kartų skendau.
Porą kartų pavyko. “O pavyko jai?“
Pirštu rodai. Į moterį – dabar matau

Ant suolelio, bet lyg išmesta ant kranto
Nieko nelaukia. Akyse tūkstančiai vakardienų
Pavyko, – sakau. – Nesunkiai iš trečio karto.
Dabar joje jau nieks negyvena.

2010 m. gegužė

vienišas

Vienišieji ieško šilumos savyje.
Jie pasitelkia atmintį ir vaizduotę ir ima kurti rūmą iš minčių.
S. T. Kondrotas “Žalčio žvilgsnis“

Sugriuvo sienos. Ligi pamatų
Lig lauko vidurio susmego
It paskutinis Žemėj stovi tu
Sustingęs, šaltas. Kaip iš ledo

Tik akyse šiek tiek ugnies
Ir beprotybės žvilga lašas
Niršus kaip kirvis kelyje linkui širdies
Kuomet jis paskutinę žinią neša

Aštrus ir kietas juda jis link tikslo
Jis nedvejoja – kelią skinasi jėga
Ir naktyje bežadėj – riksmas
Ne kirvis kirto. Ištirpai staiga

 

2009 m. lapkritis

sapnų žvėrys

Rūkuose – sapnų žvėrys. Gena bandą
Piemuo ilgabarzdis link mėlynų jūrų
Sapnų žvėrys vis ieško manęs. Ir neranda.
Aš jų laukiu jau trisdešimt metų. Vis žiūriu.

Išstovėjau ir duobę – apskritą, gilią
Ir akis pražiūrėjau – net spalva jų pakito
Tokią moterį – vienišą, drungną bei tylią
Ir surado piemuo. Nesulaukusią ryto.

 

2009 m. spalis