dulkės ištrina

šio miesto dulkės ištrina mano veidą
nyksta kūno kontūrai šaligatviu einant
išsmilksta aukštyn, gyvate nuvingiuoja
čia vis mažiau, ten daugėjant ir plečiantis
pro vijoklius šelmiškai rožės šypsos
mašinose saldžiai miega vairuotojai
kojos ant vairo, mintys sapnų karalystėj
plaukiu šiltame dienos aliejuj lengvai
kažkada tai jau buvo – šie deja vu
kaip saulės žybsniai nuo stiklo šukės
eita, būta, jausta – į akis, į lūpas, į plaukus
lyg padegt norėdami kūną, kurio ir nėra
gyvate nuvingiavęs už debesies snaudžia

2011 m. gegužė

nėra, ko bijoti

Jau nėra, ko bijoti
Visi vakar prabėgo
Visi rytoj neatėjo
Šitame laike ir erdvėj
Neturėdami nieko
Ir viską turėdami
Niekuo nebebūdami
Ir visa kuo esantys
Iškilę ir puolę
Šventai nusidėję
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

Jau nėra, ko bijoti
Judesiai lyg aliejuj
Plukdytume kūnus
Lyg virstume oru
Besvoriai, bekvapiai
Bevardžiai, belyčiai
Iškalti ant akmens
Medyje išraižyti
Nė ženklo mūsų nelikę
Nė menkiausios dalelės
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

2011 m. balandis

tos kitos

vienas toks menkai žinomas kritikos genijus
sėdėdamas bare prieš tikrai paskutinį bokalą
tvirtino, jog poezija – visiškas ekshibicionizmas
ir net bjauriau, nes ne kūną, o sielą apnuogini
tad čia iškrypimas kvadratu, gal ne kubu, šaukė jis
aš tai ką – beveik niekada apie save nerašau
rašo tos kitos, kurios pasirodo, kai snaudžiu
jos lenda viršun pasikeisdamos, kartais porom
tuomet kikena, spaudžia klaviatūros mygtukus
kartais privelia grubių stiliaus klaidų, nusirašo
bilda jų eilėraščių ritmas, pataikaujama publikai
gal joms kaip žiogams primėtyti pakampėmis
plytų drėgnų, pupelių, žalios žolės ir laukt
kol susirinks, pradės čirkšt ir nugaiš rudeniop
ir ant pirštų pagalvėlių nuguls laiko dulkės

2011 m. kovas

sniego atmintis

sniegas atmena viską
kūno svorį, padų reljefą
žudantį odos karštį
dejuoja girgždėdamas
limpa į glotnų kamuolį
kloja nuo viso pikto
ant blastienų supasi
tirpsta mano burnoj
kaip kad aš erdvėje
virstu kristalais skaidriais
ir atmenu viską
net tai, ko nebuvo

2010 m. lapkritis

lengva kaip sapnas

Kodėl mirtis sunki?
Ji tarsi medžio sėkla
Įstrigusi į plaukus
Ja pasipuošusi eini
Gatve tarsi be jos
Ir medžiai plaukia
Pro šalį darniai eilėmis
Barstydami aplink lapus
Numirusius į žemę traukia

Kodėl mirtis sunki?
Ji lyg nukritęs lašas
Kurį prarado debesis
Praslysdamas pro šalį
Besvoris, abejingas
Jis niekad čia nebesugrįš
Ant skruosto džiūna lašas
Bejėgiškai sustingęs
Dabar tiktai kiti bekris

Kodėl mirtis sunki?
Kai skersvėjis paglosto
Užtrenkdamas namų duris
Kaip šilko skarele per kojas
Kaip mylimas – taip švelniai
Jis perbėga per kūną
Ir tu linksmai kvatojies
Mirtis lengva kaip sapnas
Lengva kaip pūkas, tarsi oras
Matai, ten ji? Ranka mojuoja

2010 m. spalis

miške. ne simfonija

aš numirsiu miške, ne namie – ant miesto betono
tarp elektros laidais įsitempusių gatvių
teatrališkai alpsiu ant pirmo kely skruzdėlyno
mano siela krizens virš nulinkusio gluosnio
ir nė motais milijono kojelių kutenimai kūnu
ištempusi gyslas sukabins savo skalbinius boružė
gėlių elfai naktim dabinsis dantukų karoliais
viduržiemį gidas ekskursijai rodys į sniegą
cituodamas pasakas apie žėrinčius raganos plaukus
…ar jis glostęs mane, kad žinotų…

2010 m. birželis

tik

tik tavo rankos ir tavo kūnas,
ir tavo kvapas, ir tavo žodžiai,
lipnus kaip vasaros medus sotumas
mes atsivalgėm viens kito godžiai

mes atsigėrėm viens kito svaigiai
ir nepalikom rytojui nieko
sakei, kad skyrėmės mylėt nebaigę
aplinkui krentant kaštonų sniegui

2010 m. gegužė

skolon

Atėjo toks nukankintas – padavė ranką
Šiek tiek drebančią, tarsi po vakar
Užsiminė, kad dar kiek čia pagyventų
“Suprantu, kad skolon,“ – dar pasakė

Maišelyje darniai skimbčiojo buteliai
Kažkada jis tapė moteris – kūningas,
Bet begalves. “Jaučiausi tarsi budelis, –
Tačiau kitos kūno dalys užpildė, ko stinga“.

Sakė, kad pozuotoja manęs neimtų
Ne tas formatas, o jau ir potėpis netvirtas
“Tokias rankas turėjau,“ – gailisi. Jau švinta
Ir jis kaip cigaretės dūmas nyksta gatvių labirinte

2010 m. kovas

keleiviai keliasi

Žolių kilimu minkštu ridenasi
Mano rytas jaukaus apvalumo
Ir pavargę keleiviai jau keliasi
Naktyje išsiilsinę kūnus

Ima lazdą medinę į delną
Ir suspaudžia kaip grumstą artojas
Tiesias kelias it kilpa į kalnus
Kaip ir dienos tie žingsniai kartojas

Susipinusios mintys laisvėja
Plaukuose supas vasara oriai
Kažkodėl visad eiti prieš vėją
Kažkodel vis sustoti nenoriu

Ta kelionė it prarastas šokis
Neįvykęs, ilgai tik planuotas
Mano angelas medyje juokias
Pagalvojus – išties, kas čia tokio

 

2009 m. lapkritis

lakusis smėlis

Kas žino, kas aš esu, aš keičiuosi ir keičiuosi.
R. M. Rilkė

Lakusis smėlis. Atklydęs vėjas.
Nulūžęs medis prie tuščio lauko.
Kažkas nutolsta. Kažkas artėja.
Mane užmiršo. Manęs nelaukia.

Kol kūnas juda tolyn, į priekį
Palikęs sielą tarp oro uostų
Stumiu vežimą naktų bemiegių
Prašau neklausk, ar nepabosta

Ar dar prisimenu, kurlink keliauju
Ar dar žinau, kaip vadinuosi
Lakiojo smėlio smiltelė saujoj.
Krentu. O kur? Gal sužinosiu.

2009 m. lapkritis