išsibarstymai

pamažu berdama miltus pyragui (jo receptą internete užtikau visai kito ieškodama),
vėl kaip ne sykis jaučiu, kad pasaulis ėmė ir liovėsi sukęsis, laikas tekėjęs,
tik grindys po kojomis, dubuo ant spintelės ir miltai it pajūrio smėlis
vis krinta, atrodo, kad toly, už lango, žuvėdras ir jūrą girdžiu,
ir tik proporcijos, tik gamybos taisyklės lape surašytos
laiko lyg raiščiai, lyg smėlio maišai oro balioną
akimirką rodės – išnykstu, išsibarstau,
lyg tie miltai, lyg pajūrio smėlis,
iš manęs nei pyrago,
nei kranto

2012 m. vasaris

nėra, ko bijoti

Jau nėra, ko bijoti
Visi vakar prabėgo
Visi rytoj neatėjo
Šitame laike ir erdvėj
Neturėdami nieko
Ir viską turėdami
Niekuo nebebūdami
Ir visa kuo esantys
Iškilę ir puolę
Šventai nusidėję
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

Jau nėra, ko bijoti
Judesiai lyg aliejuj
Plukdytume kūnus
Lyg virstume oru
Besvoriai, bekvapiai
Bevardžiai, belyčiai
Iškalti ant akmens
Medyje išraižyti
Nė ženklo mūsų nelikę
Nė menkiausios dalelės
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

2011 m. balandis

tos kitos

vienas toks menkai žinomas kritikos genijus
sėdėdamas bare prieš tikrai paskutinį bokalą
tvirtino, jog poezija – visiškas ekshibicionizmas
ir net bjauriau, nes ne kūną, o sielą apnuogini
tad čia iškrypimas kvadratu, gal ne kubu, šaukė jis
aš tai ką – beveik niekada apie save nerašau
rašo tos kitos, kurios pasirodo, kai snaudžiu
jos lenda viršun pasikeisdamos, kartais porom
tuomet kikena, spaudžia klaviatūros mygtukus
kartais privelia grubių stiliaus klaidų, nusirašo
bilda jų eilėraščių ritmas, pataikaujama publikai
gal joms kaip žiogams primėtyti pakampėmis
plytų drėgnų, pupelių, žalios žolės ir laukt
kol susirinks, pradės čirkšt ir nugaiš rudeniop
ir ant pirštų pagalvėlių nuguls laiko dulkės

2011 m. kovas

sustingęs laikas

Sustingęs laikas. Čia nei praeities, nei ateities.
O dabartis – lyg šulinys, tik be vandens ir dugno
Kaip pasekmė, tačiau be aiškios priežasties
Įskriejanti netyčia it drugys į karštą ugnį

Mes pasiklydę. Ir mieste tarsi klaidžiam miške
Kur labirintais takas driekias nenuspėjamas
Esu kažkur kitur, bet tuo pačiu dabar ir čia
Ir medžių šakos man mojuoja tarsi keistos vėliavos

Einu į gylį. O galbūt neriu. Kaip kūdikis per gimtį
Aš šviesą ir gyvenimą geriu. Kaip tai nerimta
Dabar šeštadienis, jau pusė keturių. Ir švinta
Šitoj skylėj vis dar tamsu, tačiau aš užpučiu žibintą

 

2009 m. gruodis

po vakar

Mes susitikome kieme. Atsimenu – rūkei
O man po vakar galvą kiek skaudėjo
Kažką, kad nerimtai elgiuosi man sakei
Nepyk, brangusis, nieko negirdėjau

Tik rankomis liečiau betoną sienos
Ir mintyse už šokį ant stalų save burnojau
O taip, mielasis, tokios miršta vienos
Tik pagirios ant balto žirgo pas tokias atjoja

Tūžmingų žodžių gaudesy pakibęs laikas
Lyg nuosprendį vidudienį paskelbė aštriai
Taip, sutinku, brangusis, reikia jausti saiką
Ne veltui šiandien aš tempiu štai tokią naštą

Taip, neįvertinu gyvenimo saldaus gerumo
Švaistau vis valandas brangias it palikimą
Aš karalienė – be karūnos, galios, rūmų
Aš aktorė – be vaidmenų, teatro, grimo

 

2009 m. lapkritis

vaikystė

Langinės girgžda kaip senelio batai
Kuomet apie namus jis eidavo it kaukas
Mėnulio ratas ir namų kvadratai
Suartas bulvėmis nubertas laukas

Arklys už kluono tarsi pasiklydęs
Pirmasis mano kelyje Pegasas
Sulūžusios kampe užmirštos slidės
Ant skiautės eilės – vaikiškos, nedrąsios

Gandralizdis ant seno tvarto kraigo
Laukinė obelis, po ja sūpynės
Glėby pasaulis, o tarp pirštų – laikas
Pabiręs kaip miške besirpstančios mėlynės

Takelis pieva iki ežero nubėga
Juo vakaras naktin nuslysta
Va toj šaly vaikystė mano miega
Ir ten aš kartais mintimis vis grįžtu

 

2009 m. spalis

rudeninis maršas

Kaštonai trenkia rudeninį maršą
Krituoliai veržiasi į paskutinį mūšį
Baloj ne mano veidas – jo nevykęs šaržas
Jį ištaisyt nebegaliu – pieštukas lūžo

Lietus išmaudo miestą tarsi vaiką
Ir saulės rankšluosčiu šiltai užkloja
Iki vidurnakčio dar liko marios laiko
Einu gatve ir lapų gėlės skleidžiasi po kojom

2009 m. rugsėjis

ištroškę

Pliki nuogi – jausmus iššvaistę
Ištroškę išrišimo ir malonės
Iš meilės liko tik šalta pašvaistė
Mielasis, ne dievai, mes tiktai žmonės

Atsiminimais žvaigždės krenta
Tarsi turėtų šildyt, bet visai nešilta
Sudėjai delnus maldai ir paleidai ranką
Kaip tik tada vandens srovė paplovė tiltą

Tą, ant kurio mes leidom laiką
Tokie besvoriai ir tokie laimingi
Dėl to, kas buvo man neliūdna ir negaila
Tik kartais taurėj beprotybės lašo stinga

 

2009 m. rugsėjis

nepasakiau sudie

Nepasakiau sudie. Gal neužteko laiko?
O gal lietus man liepė taip skubėti.
Mažais žingsneliais tarsi mažo vaiko
Prabėgo dienos. Kiaurai, lyg per rėtį.

Prisiminimai kaip šermukšnio uogos
Sužibo atminty tarsi anos palaukėj.
Senamiesty ant vieno namo stogo
Tavęs akim po miestą ieškau. Tebelaukiu.

 

2009 m. rugsėjis

valandos

D. Vaitkevičiaus nuotr.

Štai valandos ir nuriedėjo
Žole kaip stiklo karoliukai
Neskaičiavau jų. Gal reikėjo?
Nes laiko visą laiką trūko

Jis tirpo lyg nuo žvakės vaškas
Ir saldžiai medumi tekėjo
Manei kablelis? Ne, tai taškas
Ir žvakę užgesino vėjas

2009 m. rugsėjis