Pavargau tavęs nemylėti
Ridenu kaip Sizifas akmenį
Tą didžiulį nejausmą
Svarstau į kurią kišenę įdėti
Kur paslėpt nuo savęs pačios
Kad nespaustų
Rūkas skleidžias lyg uždanga
Gal dabar aiškiau bus matyti
Kur mane nešė
Prie pat kojų ežero bangos
Balzganas ir aštrus rytas
Kažką trynė ir rašė
Aš tik be raidžių, žodžių, garsų
Tuštuma šioj pasaulio pilnatvėj
Tačiau vistiek gyvenu
Kartais būna truputį baisu
Kaip vidurnaktį nuošalioj gatvėj
Kaip aukštai be sparnų
2010 m. gegužė
Atleisk.. Tik tiek. Ir taip nelengva
Nurieda sunkiai it akmuo nuo kapo
Nepyk. Tik tiek. Tyla kaip bangos.
Galėtų dar ką pasakyt, tačiau nesako
Ir nekalba, vien rankos šaukia
Nuo įtampos prie upės sprogsta karklas
Lyg visą žiemą būtent šito būtų laukęs
Pasaulis trupa tarsi rūdžių paliestas žeberklas
2010 m. kovas
Tu man sakai: labai stipriai laikykis
Už rankenos, rankos, telefono ragelio
Iš jo sklindančių žodžių. Jie slysta, tu vykis
Už jūros laikykis, už spindulio ir už kelio
Už vazono, už gėlėtos mamos suknelės
Už sapno. Tik prašau neatgniaužk rankų
Tu – išvirkščioji mano pusė. Lietus nuvalė
Dulkes nuo turėklų. Iškart už jų – bangos
Už gelbėjimosi rato laikykis. Sūpuoja mus
Jei į dugną sykiu, – man sakai. Tai neguodžia
Sena gaisrinė klykdama lekia į mūsų namus
O į mus iš ten kvapas degėsių ir suodžiai
2010 m. sausis
Atrodo, su visais stiklais
Pro uždarytą langą.
Jei ne bangos
Nuslūgstančios į jūrą
Vakarais lėčiau nei dieną
Kylančios į dangų
Ir jei ne juokas
Ne many, toliau
Toks giedrą žadantis
Zuikučiais saulės
Juos rankos mostu nuvijau
(Ar taip lengvai
Nubėgtų saulės kiaulės?)
Išleisčiau pro namų duris
Nekviestą, nemylėtą svečią
Tačiau tikrai žinau
Pro langą liptų jis
Gal du kartus pro šalį
Bet pavyktų trečią.
2009 m. spalis
Gyvenimu – tarsi vandens paviršium
Praslysti vos vos sukeliant bangas
Prisiminimų kaip stoty bagažo nepamiršti
Nes vos trumpam paliksi – pasiims bet kas
Ir rasi mylimą suknelę Nicos blusų turguj
Su ja tiek šokta vasaros tvankių naktų
Lipnių, saldžių kaip tos cukrainės spurgos
Lyg naktys paskutinės, lyg nebūtų jau kitų
Ir prasilenksi Vilniuj su mieliausiais batais
Trepsės jie trankiai grindiniu senu
Ir eisi paskui juos po miestą ratais
Sugrįžt atgal bus liūdna ir šiek tiek painu
O gal staiga išvysi mėlyną sidabro žuvį
Kabėjusią ant tavo kaklo tūkstančius dienų
Bet juk ta moteris su puošmena – visai ne tu juk
Prisiminimų taip lengvai nebarsčiusi savų
2009 m. liepa
Saulėlydžiai veda iš proto
Pakrantės bangas ir medūzas
Neblaivūs rimti poetai
Po kopas gainiojas mūzas
Bohemiškos lėtos senmergės
Iš lėto vysta ant smėlio
Jų akys juodos it gervuogės
Įsisiurbia vakaro mėlin
Jos traukia galaktikas tūkstančiais
Vilioja iš Marso vyrus
Jų sielos neramios, dūkstančios
Tik šypsenos nusivylusios
Jų rankos glosto dar nesančius
Ir lūpos sako “per amžius“
Juk kaltos tos dienos taip lekiančios
Ir laikas veidus paglamžęs
2008 m. liepa
Plaukia upe mergaitė
Tokia negyva be galo
Nuo kojų slydo kurpaitės
Jos kliuvo už palikto valo
Šviesūs plaukai kaip bangos
Vilnys jos veidą glosto
Akys – užvertas langas
Saulė bėgioja skruostais
Balta suknelė sukas
Tarsi šoktų mergaitė
Už vingio apgaubia rūkas
Jis tvyro jau visą savaitę
Migloj viskas darniai minkštėja
Kontūrai virsta į nieką
Plaukia mergaitė it fėja
Laikas sustoja, nebėga
Laukiau ne jos nuo pat ryto
Priešo lavono tikėjaus
Migla tarsi šydas nukrito
O gal ją nupūtė vėjas?
Aš gi ta upės mergaitė
Mane tie vandenys plukdo
Manęs ieškojo savaitę
Tik paieškas rūkas trukdė
Save atradau neieškojus
Nurimusioj upės viešnioj
Vanduo švelniai glosto jos kojas
Ir dingsta su ja nežinioj
2007 m. spalis
Evelinos namai 