krantinėje

Tas laivas įplaukė į uostą. Buvo rytas
Beveik tylu. Ir dar beveik visi miegojo
Tik ji krante. Ruduo alsavo, lapai krito
Kažur toli sukliko vaikas, šuo sulojo

Į juodą paltą įsisupus jinai lingavo
Tarsi save ramintų. Lengvai virpėjo
“Jis grįžo? – klausė, – gal nuojauta apgavo
Juk metų trys šimtai kadais praėjo.“

Nukrito trapas. Lipo žmonės. Balsų kaskados
Juoda katė krantinėje tarp kojų slido
Jau amžiai trys negrįžta – kelio nesurado
Tik ilgesys juoda kate tarp šimtmečių paklydo

2010 m. birželis

šypsena

Jau daug metų iš tikro nesijuokiau
Pilna džiaugsmo burna, iki užsimiršimo
Nebijodama klausimo: “Iš ko?“

Prieš veidrodį derinu šypseną
Matuojuos kaip per siaurą sijoną
Pro duris slysta vaikas. Jam truputį baisu

Sustingsta liesdamas rankeną
Sako: palauksiu kieme ant suolelio
Iki prosenelės laidotuvių dar visa valanda

2010 m. gegužė

giliau

Ar pameni? Kaip nudegei ranka palietęs?
Ant delno plėtėsi dėmė it kontūras Italijos
O šešios kimono įspraustos azijietės
Prie kito stalo vyto kaip vazone kalijos

Aš parkeriu numelsvinau Siciliją mažytę
Nuo bato lekiančią tarsi išdykęs vaikas
Tu juokavai, kad žaizdai nebeleisi gyti
Net kai ateis gijimui skirtas laikas

Už lango leidosi pavargęs lapas
Ir parke prigulė kaip senas alkoholikas
Mielasis, čia ne aš, pasaulis dreba
Mat mušė miesto laikrodis vienuolika

Tu tatuiruotė mano po oda, sakiau
Neišnaikinsi vandeniu ir lazeris čia nepadės
Tu ne stipriau ir ne karščiau, tačiau giliau
Kažkur visai arti arba šalia širdies

2010 m. vasaris

nepasakiau sudie

Nepasakiau sudie. Gal neužteko laiko?
O gal lietus man liepė taip skubėti.
Mažais žingsneliais tarsi mažo vaiko
Prabėgo dienos. Kiaurai, lyg per rėtį.

Prisiminimai kaip šermukšnio uogos
Sužibo atminty tarsi anos palaukėj.
Senamiesty ant vieno namo stogo
Tavęs akim po miestą ieškau. Tebelaukiu.

 

2009 m. rugsėjis

sena stotis

Aš mirtį savyje nešioju
Kažkur tarp inkstų ir širdies
Kaip apgamą dešinės kojos
Kaip randą virš kairios akies

Kaip vaiką motina ant rankų
Kaip gėlą, džiaugsmą atminty
Ji moneta šaltai sužvanga
Riedėdama tuščioj stoty

Kuri nebeveikia jau amžių
Nebesulaukia traukinių
Jos sienų teptuku nedažo
O salėj nerenka vinių

Iškritusių iš senų sienų
Išbirusių kaip pažadai
Išeiname visi po vieną
O dienos žudo kaip nuodai

 

2009 m. gegužė

nedaloma dalis

Aš neturiu namų, draugų ir tikslo
Rytojui net ir duonos neturiu
Man kojas glosto margos gėles, viksvos
Iš upės slėniu tekančios geriu

Aš pasaulinė valkata, klajūnė
Keliauju, nes sustojus mirčiau
Ir lopą vis po lopo ant drabužių siūnu
O miegu ant kvapiųjų miško viržių

Esu nedaloma dalis pasaulio būvio
Dygsniu mažyčiu priguliau aš Dievo siuviny
Kol kas iš kraujo, kaulų mano kūnas
Vėliau gyvenimą pamiršiu Letos vandeny

Neamžina šita ilga kelionė
Mes tokie trapūs, tokie laikini
Voratinkliuose klausimų ir abejonių
Tokie vaikai vis dar ir jau tokie seni

 

2009 m. kovas

eilės

 

Моим стихам, как дрогоценным винам

Hастанет свой черед.

                                       Марина Цветаева

 

 

 Aš ne poetė. Nerašau eilių.
Aš jas verkiu, gimdau, lipdau kaip moku
“Jei gali nerašyti – nerašyk“. Aš negaliu.
Be šių eiliu aš viena koja šoku.

Išmėtytos po įvairias vietas
Gal nepagarbiai, gal kiek kiek atsainokai
Tos eilės ieško kelio pas mane
O štai tada aš jau dviem kojom šoku

Jos žiežirbom karštom ugnies
Šaltais vandens purslais ištrykšta
Aš vaikas nesibaigiančios nakties
Kukli valdovė žodžių karalystės

Jos skiautės mano kūnas, jas aš dalinu
Jose negyvenu – šiek tiek pabūnu
It žaltvykslė nakty – tik ateinu ir išeinu
Pasirašau po Jono “Žodis tapo kūnu“. 

 

2009 m. kovas

tolumos

 

 

 

 

 

Tai tik tolumos kviečia minkštai
Horizontus spalvom padabinę
Aš ant medžio užlipus aukštai
Ir klykiu į bekraštę mėlynę

Kad man liūdna, kad trūksta vilties,
Kad nėra to svaigaus įkvėpimo
Šokt, rašyt nuo nakties lig nakties
Krist iš nuovargio tarsi nuo vyno

Kad taip tuščia, taip skauda, nyku
Lyg sudegus seniems pergamentams
Apačioj bėga vaikas lauku
Taip džiaugsmingai tarytum į šventę

 

2009 m. kovas

pusėtinas rytas

Toks pusėtinas rytas už lango
Vėjas šuorais gaivina medžius
Ir duris tau atvertas vis tranko
Jis dvejoja, ar leist į svečius

Vėjas atnešė žinią neaiškią
Šifravau ją savaites penkias
O paskui – nuo palangės tau laišką
Ir sudužusias stiklo šukes

Suklijuosi – atversiu tau langus
Ir iš staktų išimsiu duris
Pažadai atkeliauja nerangūs
Susikibę už rankų po tris

Užkariauja jie stalą, lentynas
Supas kekėm linksmai ant langų
Ir grasina užimti kaimynus
O po lovą jų tuntą randu

Suklijuotą stiklinę mozaiką
Siunčia pašto tarnyba greita
Atsargiai tarsi miegantį vaiką
Ją nešu ten, kur bus jos vieta

Vietoj durų – spalvoti stikliukai
Padalina pasaulį dalim
Ir žaidžiu kaip maža karoliukais
Juos ridendama švelniai tavim

 

2008 m. liepa

Esu

 

Esu žiema. Balta kaip pienas.
Minkšta kaip katino kailiukas.
Su manimi esi tu vienas. Ir ne vienas.
O po sočių pietų ne ledas aš, o šiltas rūkas.

Esu pavasaris. Veržlus ir neprotingas,
Taip erzinančiai nenuspėjamas.
Aistros tiek daug, ramybės štai pristinga.
Siaučiu kaip tas pasiutęs vėjas.

Esu aš vasara. Brandi, karšta, vaisinga,
Sušildanti ir migdanti glėby kaip vaiką.
Many sultingais obuoliais ir kriaušėm sninga.
Galiu aš girdyt ir maitint be saiko.

Esu ruduo. Esu aš į save kelionė.
Geltonų ir raudonų lapų mirgesy
Lietaus ir paukščių “viso gero“ fone
Esu džiaugsme. Esu ir liūdesy.

Ir dar. Esu svajonė.
Šilta jauki.
Esu aš. Aš esu.
Tiki?

 

2008 m. vasaris