pavasaris Pekine

Pekine tuoj pavasaris.
Drakonai skraido
danguj viršum dangoraižių
raudoni ir geltoni.
Žibintai supas vėjyje –
ugninės snaigės,
kai juos stebi iš tolo,
pakelėm mojuoja
Ilgom šakom it pirštais
nuogi gluosniai
bandydami pavasarį
miestan prisivilioti.
Ir šiemet (kaip kasmet)
nespėjau pasiruošti
šiai atgimimo šventei.
Vėl vejuosi ir vejuosi
akim aš aitvarą spalvotą
plazdantį už lango,
šis uodega koketiškai mojuoja.
Ir vis aukštyn į dangų
jis pakilti bando.
Išsiplėšia staiga iš rankų..
Ir paukščiu pavirtęs
Tolin nuplasnoja.

2012 m. vasaris

pavasaris. romantiškai

žalia staiga visas gatves aptraukė
per naktį, mums visai nepasiruošus
į spintas nesuslėpus šiltų paltų
lengvom suknelėm dar nepasipuošus

išglostė vėjas skruostus ir suvėlė plaukus
per visą naktį dūko tarp namų ir upės
ilgai manęs prie seno miesto parko laukė
ir ant vijoklių supos, supos, supos

2011 m. balandis

širdis benamė katė

Mano širdis, benamė katė, atradus namus
Tik kartais pavasarį, kai langas pravertas
Ji užšoka ant stalo priešais ir žiūri tolyn
Iš kur vėjas atneš pražydėjusių pievų kvapą
Garsų sumišusių aidą, nuotykių pažadą
Tada taip norisi liuoktelti lyg tarp kitko
Palikus patogų gyvenimą it gyvatė išnarą
Bet primina koją, kadais akmeniu sužeistą
Prisimena alkį, bėgimą ratu lyg į niekur
…………………………………………ir lieka

2010 m. gruodis

šešėlių teatras

Kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką?
Tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta
Kai už lango išsidrebia spalis, gegužio beprotiškai laukiu
Slėpdama sukneles margaspalves giliausiai į spintą

Išsitraukiu iš skrynios paklodę šešėlių teatrui
Kyla uždanga. Leidžiasi saulė. Ir salė jau laukia
Nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai
Bet aš greitai nutolstu. Aš dabar nebe aš. Tiktai kaukė

Nors už lango ruduo, čia pavasaris šilumą skleidžia
Ar matai? Šoku taip tarsi nieko nebūt atsitikę
Šitiek metų ilgų viens be kito kažkur mes praleidom
Mūsų širdys nuo ilgo laukimo sudilo. Dvi dėmės beliko.

2010 m. spalis

pavasaris pragare

Nebėra jau kelio atgal. Jis remontuojamas.
Po ženklu “plyta“ guli pernai žuvęs žiogas
Atvažiavai, senokai stovi, lauki jau
Ir šnabždesiais tavasis sklinda monologas

Ir kuždesiais, apsikabinimais byra vakaras
Toks šiltas, minkštas, švelniai violetinis
Ir šypsosi Liuciferis prie nuorodos “Čia – Pragaras“
Taip suokalbiškai tarsi senas patikėtinis

Lyg būtų laukęs būtent mūsų, būtent šiandien
Toks pasipuošęs, išsiprausęs ir frakuotas
Tai intymi pavasarinė mūsų trio šventė
Ir šypsos mėnuo, šitas Kazio Binkio idiotas*

* Berlynas aukštyn kojom dribso,
O mėnuo, senas idiotas,
Elektros viela pažabotas,
Šypso.
K. Binkis “Vokiškas pavasaris“

2010 m. kovas

vėjas

Kaštonų taurės aplink pakibo
Pavasario karšta puota
Alyvų kvepiančion sodybon
Esu lyg šventėn pakviesta

Su raudonais naujais bateliais
Per miesto parką aš lekiu
O vėjas plaukus aršiai velia
Ir aš ant jo linksmai šaukiu:

“Nesugadinsi man šios šventės
Nesulaikysi nors tu ką
Man šiandien bėgti – tai gyventi
Kaip vėjas šiandien aš laisva“.

 

2009 m. gegužė

gyvenimo šventė

Turėti ar būti. Pakilt ar nukristi.
Praeiti basom per žarijų raudonį
Ir vėl dešimt tūkstančių kartų suklysti
Atstumti, paskui išmaldauti malonės

Štai šitoks gyvenimas – smėlis tarp pirštų
Pabiro aplink lengvo vėjo paliestas
Kas rytą pabudusi naktį numirštu
Ir vėlei keliuos kaip šis didelis miestas

Ir vėlei keliuos kaip pavasariai bunda
Išdykę, pašėlę, kvailiot pasirengę
Lengvai išprotėti vilioja ir gundo
Gyvenime mano – didžioji tu švente

 

2009 m. balandis

pavasaris

Dangus pakibo minkštai virš mūsų
Ir švelniai vėju paglostė veidus
Į saulę iš kambario kaip iš rūsio
Viltis kaip užuolaida kyla ir leidžias

Tylus kvietimas į naują veiksmą
Nauji bateliai ir šviežias kvapas
Kokia nuodėminga stosiu prieš teismą
Bet prieš tave aš kaip baltas lapas

Kaip jaunas vynas šiandien svaigina
Prisilietimai, žodžiai ir žvilgsniai
Viršun išplukdo, gilyn skandina
Iki manęs tau septyni žingsniai

Iki tavęs man viena sekundė
Tarp mūsų tirpsta nuvalkiotos frazės
Pavasaris kaltas – jisai sugundė
Už tai mums jį išbučiuot maža

 

2008 m. balandis

Esu

 

Esu žiema. Balta kaip pienas.
Minkšta kaip katino kailiukas.
Su manimi esi tu vienas. Ir ne vienas.
O po sočių pietų ne ledas aš, o šiltas rūkas.

Esu pavasaris. Veržlus ir neprotingas,
Taip erzinančiai nenuspėjamas.
Aistros tiek daug, ramybės štai pristinga.
Siaučiu kaip tas pasiutęs vėjas.

Esu aš vasara. Brandi, karšta, vaisinga,
Sušildanti ir migdanti glėby kaip vaiką.
Many sultingais obuoliais ir kriaušėm sninga.
Galiu aš girdyt ir maitint be saiko.

Esu ruduo. Esu aš į save kelionė.
Geltonų ir raudonų lapų mirgesy
Lietaus ir paukščių “viso gero“ fone
Esu džiaugsme. Esu ir liūdesy.

Ir dar. Esu svajonė.
Šilta jauki.
Esu aš. Aš esu.
Tiki?

 

2008 m. vasaris

žaidimas

Taip žaidėm mes – širdis daužydami
Tai nuostabus šis nuodėmės žaidimas
Nuplėšk jausmus tarsi drabužį nevaržydamas
Šis švento Vito šokis, šis mūsų lengvas pamišimas
Sustok akimirkai, sustok ir juokis, juokis
Nes mūs gyvenimas teatras, dar ir šokis
Netyčia susitikom, kaip netyčia išsiskyrėm
Į puikų namą jausmo krištolinio spyrėm
Tarp duženų vienas kitą grubiai žeidėm
Atleisk, šiandien neatmenu jau tavo veido
Naktis užslinko, saulė nusileido
Tik nesakyk, kad susitikome per klaidą
Ateis pavasaris ir jis pakeis šį speigą
Ir atsistojęs prie namų sakysi: “Labas meile,
Įleisk mane. Savęs man be tavęs taip gaila“

 

2007 m. gruodis