tik

tik tavo rankos ir tavo kūnas,
ir tavo kvapas, ir tavo žodžiai,
lipnus kaip vasaros medus sotumas
mes atsivalgėm viens kito godžiai

mes atsigėrėm viens kito svaigiai
ir nepalikom rytojui nieko
sakei, kad skyrėmės mylėt nebaigę
aplinkui krentant kaštonų sniegui

2010 m. gegužė

Reklama

įšilusiam ore

Aš pamenu, jog buvo vasaros pradžia
Virš miesto džiuvo purūs debesų sijonai
Kaimynė – besišypsanti, tingi, nėščia
Už agurkus raugintus siūlė milijoną

Įšilusiam ore kabojo kažin koks laukimas
Toksai saldus kaip seno sodo kriaušės
Ir mūsų dienos – įdomiausias kinas
Tik kino juostą kandys štai apgraužė

O nuotraukų albumuose sutūpę
Manieji protėviai kuždėjosi ir juokės
Atsiminimai bėgo šuoliais palei upę
O kitądien sugrįžo sunkiu voku

Be atgalinio adreso ir be siuntėjo
Tiktai kvepėjo vanile ir mėtom
Jo turinį lengvai išbarstė vėjas
Ir sklaidėsi ore kvapai iš lėto

 

2009 m. gruodis

keleiviai keliasi

Žolių kilimu minkštu ridenasi
Mano rytas jaukaus apvalumo
Ir pavargę keleiviai jau keliasi
Naktyje išsiilsinę kūnus

Ima lazdą medinę į delną
Ir suspaudžia kaip grumstą artojas
Tiesias kelias it kilpa į kalnus
Kaip ir dienos tie žingsniai kartojas

Susipinusios mintys laisvėja
Plaukuose supas vasara oriai
Kažkodėl visad eiti prieš vėją
Kažkodel vis sustoti nenoriu

Ta kelionė it prarastas šokis
Neįvykęs, ilgai tik planuotas
Mano angelas medyje juokias
Pagalvojus – išties, kas čia tokio

 

2009 m. lapkritis

žiedlapiais

82739943

Ir žiedlapiais išsisklaidžiau. Taip skaudžiai.
Be vėjo ir lietaus – lyg jie tebūtų priešai.
Tačiau, jeigu manai, kad tai mane palaužė –
Nė vėlnio! Gal tiktai gavau per riešą,

Kai gyniausi ranka. Nes žodžiais nemokėjau.
Tik tiek. Ruduo vidun įkėlė aukso koją.
Kažkas jau baigės. Liūdi, kad vasara praėjo?
Bet viskas tik kartojas ir kartojas.

Šie mano žodžiai, šitos raidės.
Aplink vis sukas žiedlapių audra svaigi
Pradžia tuomet, kai viskas baigias,
Kas buvo iki tol. Išnyksta. Tiktai tu lieki.

 

2009 m. liepa

prisiminimai

86158588

 

Gyvenimu – tarsi vandens paviršium
Praslysti vos vos sukeliant bangas
Prisiminimų kaip stoty bagažo nepamiršti
Nes vos trumpam paliksi – pasiims bet kas

Ir rasi mylimą suknelę Nicos blusų turguj
Su ja tiek šokta vasaros tvankių naktų
Lipnių, saldžių kaip tos cukrainės spurgos
Lyg naktys paskutinės, lyg nebūtų jau kitų

Ir prasilenksi Vilniuj su mieliausiais batais
Trepsės jie trankiai grindiniu senu
Ir eisi paskui juos po miestą ratais
Sugrįžt atgal bus liūdna ir šiek tiek painu

O gal staiga išvysi mėlyną sidabro žuvį
Kabėjusią ant tavo kaklo tūkstančius dienų
Bet juk ta moteris su puošmena – visai ne tu juk
Prisiminimų taip lengvai nebarsčiusi savų

 

2009 m. liepa

niekieno

sb10069018d-001

Aš niekieno ragana
Niekieno motina
Aš karštesnė už vasarą
Ir šlapesnė už potvynį

Nekviesta neprašyta
Nelaukta nemylėta
Aš lape surašyta
Poema be poeto

Aš gimtis be vaikelio
Aš našlė netekėjus
Stoviu liepa prie kelio
Taršo plaukus man vėjas

Aš viena vienutėlė
Kaip tas amžinas žydas
Vėjas suknią pakėlė
Ir paraudo šis rytas

 

2009 m. sausis

Esu

83868540

 

Esu žiema. Balta kaip pienas.
Minkšta kaip katino kailiukas.
Su manimi esi tu vienas. Ir ne vienas.
O po sočių pietų ne ledas aš, o šiltas rūkas.

Esu pavasaris. Veržlus ir neprotingas,
Taip erzinančiai nenuspėjamas.
Aistros tiek daug, ramybės štai pristinga.
Siaučiu kaip tas pasiutęs vėjas.

Esu aš vasara. Brandi, karšta, vaisinga,
Sušildanti ir migdanti glėby kaip vaiką.
Many sultingais obuoliais ir kriaušėm sninga.
Galiu aš girdyt ir maitint be saiko.

Esu ruduo. Esu aš į save kelionė.
Geltonų ir raudonų lapų mirgesy
Lietaus ir paukščių “viso gero“ fone
Esu džiaugsme. Esu ir liūdesy.

Ir dar. Esu svajonė.
Šilta jauki.
Esu aš. Aš esu.
Tiki?

 

2008 m. vasaris

angelas

200519991-001

Manęs nėra, esu ant menčių šviežias randas
Sparnai nulūžo, o ir plunksnos vėjy skraido
Plačiai atvertas liūdi penkto aukšto langas
O po išpiltą pieną katės ir varnėnai braido

Aš gyvenau tiktai du rudenius, dvi vasaras
Pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn lekiojau
Svaigau iškėlus šūkį, kad gyventi pasaka
Paskui šnekėt tokias nesąmones nustojau

Ir numiriau. Taip krenta angelai pakitus oro srovei
Jie sklando kiemuose tarsi numirę medžių lapai
Į piramides kiemsargiai lapus ir angelus sukrovė
Paskleisdami plačiai puvėsių ir vanilės kvapą

Maniau, kad skrisiu aš lengvai iš penkto aukšto
Kaip skrenda angelas į dangų lengvas, nemirtingas
Šis nepavykęs skrydis – tai meduj deguto šaukštas
Nors ir medus šios vasaros kažkoks neypatingas

 

2007 m. lapkritis