kur jau nieko nėra

viskas persipina, veliasi: tavo balsas
mūsų pirštai, pokalbių nuotrupos
vėjas medžiuose, automobilių ūžimas
dainos, ištrūkusios pro langą, motyvas
žodžių negirdėt, tiktai silpstanti muzika
čia palei upę garsai įsipina melduose
supasi virš vandens ir tolyn jau nebėga
nebėra kur skubėti, čia galutinė stotelė
toliau nieko nėra, lyg peiliu būt nurėžta
pašnibždėk man į ausį, kad čia mūsų vieta
čia mes baigiamės ir vėl čia prasidedam
pakrantės žolės tampa mūsų plaukais
mūsų venos ir gyslos į žemę panyra šaknim
ant kaulų žaidžia saulė, mėnulis ir žvaigždės
amžini pažadai, priesaikos supasi melduose
pašnibždėti į ausį ten, kur jau nieko nėra

2012 m. kovas

pavargusi

kai ateisi, sakai, aš nuplausiu tau kojas
kūną nušveisiu, nutrinsiu visą purvą,
svetimus bučinius, lytėjimus, prakaitą
sėdėsi ir lauksi, kol drumzlinom upėm
vanduo ras sau kelią į dulkiną žemę
dabar, pasakysi, tu man baltas lapas
užrašyti kaip laukiau šaukiau tos dienos
kai ateisi, ištiesi pavargusias kojas

2010 m. gegužė

pavasaris. romantiškai

žalia staiga visas gatves aptraukė
per naktį, mums visai nepasiruošus
į spintas nesuslėpus šiltų paltų
lengvom suknelėm dar nepasipuošus

išglostė vėjas skruostus ir suvėlė plaukus
per visą naktį dūko tarp namų ir upės
ilgai manęs prie seno miesto parko laukė
ir ant vijoklių supos, supos, supos

2011 m. balandis

upė tekanti aukštyn

Čia jau nieko seniai nebėra
Tik upė tekanti aukštyn
Naktimis lipa per akmenis
Vis žuvimis užkliūdama
Ir visai kitokią dainą ji ošia
Nei jos paprastos seserys
Žemyn slėniu bėgančios
Įsiręžia būna, sunkiai vaitoja
Sako: Jau daugiau negaliu
Štai šitaip prieš srovę
Kažkaip nežmoniškai
Prieš taisykles, gamtos jėgas
Pasileisčiau kaip sesės žemyn
Gera būtų tekėt iš inercijos
Poilsis vienas, koks ten bėgimas
Ką gi man reikštų srovę apsukt
Ir džiaugsmingai žemyn
Svarsto vis lipdama akmenim
Žolėms pilvą kutenant

2011 m. sausis

ne mano

Ant kelių – katė, kurios niekada neturėjau,
Ir šitie namai, kuriuose gyvent neteko
Gėlės ne mano, nors kaip beprotė sėjau
Ne mano upė, gyvate link jos takas

Ir tu ne mano. Nebučiuotas, nelauktas
Manyje tiek keliavęs, bet negrįžęs nė karto
Tiktai jausmas gilus ir platus, ir toks aukštas:
Jis – mano! stiklo šukėm ant kelio pabertas

2010 m. liepa

kartais

Kartais kaip upė. Be dešinio kranto
Kaip dangus be nei vieno paukščio
Kaip duonos kepėja be rankų
Kaip lakūnė bijanti aukščio

Kartais kaip knyga be lapų
Stiklinė be vandens, laivas be burių
Kaip numiręs, palaidotas, bet be kapo
Kaip namas be stogo, langų ir durų

Kartais kaip naktis be sapnų, aušra be saulės
Kaip širdis be ilgesio, be laukimo
Ant stalo vyno butelis. Nei vienos taurės
Ir klouno veidas danguj be grimo

2010 m. balandis

tik tiek

Atleisk.. Tik tiek. Ir taip nelengva
Nurieda sunkiai it akmuo nuo kapo
Nepyk. Tik tiek. Tyla kaip bangos.
Galėtų dar ką pasakyt, tačiau nesako

Ir nekalba, vien rankos šaukia
Nuo įtampos prie upės sprogsta karklas
Lyg visą žiemą būtent šito būtų laukęs
Pasaulis trupa tarsi rūdžių paliestas žeberklas

2010 m. kovas

iš vakaro į rytą

Tamsrudžiai debesys lyg žemė viešėtų danguj
Ir gaisrai tolimam horizonte. Man šalta
Niaukstosi, po minutės vaizdai virs lietum
Pasaulis susigėsta, parausta it kaltas

Drovėdamasis griūna į lovą nakties
Sagas sagstosi, miglom krenta sijonai
Vuajeristiška sueitis – be jokios paslapties
Stebima nuo nemigos kenčiančių milijonų

Paryčiui vel išraudę tarsi sugulę netyčia
Paskubom susiruošia, rengiasi nusisukę
Saulė juokias kiek piktokai iš už bažnyčios
Pavydu prageltęs mėnulis skęsta upėj

2010 m. kovas

įšilusiam ore

Aš pamenu, jog buvo vasaros pradžia
Virš miesto džiuvo purūs debesų sijonai
Kaimynė – besišypsanti, tingi, nėščia
Už agurkus raugintus siūlė milijoną

Įšilusiam ore kabojo kažin koks laukimas
Toksai saldus kaip seno sodo kriaušės
Ir mūsų dienos – įdomiausias kinas
Tik kino juostą kandys štai apgraužė

O nuotraukų albumuose sutūpę
Manieji protėviai kuždėjosi ir juokės
Atsiminimai bėgo šuoliais palei upę
O kitądien sugrįžo sunkiu voku

Be atgalinio adreso ir be siuntėjo
Tiktai kvepėjo vanile ir mėtom
Jo turinį lengvai išbarstė vėjas
Ir sklaidėsi ore kvapai iš lėto

 

2009 m. gruodis

dykuma

Kelias štai nutrūko lyg peiliu nurėžtas
Niekur neatvedęs ėmė ir pradingo
Čia turėjo būti koks neprastas miestas
Arba netikėtas melsvas upės vingis

Driekės dykuma tik, vėjas smėlį sėjo
Karščio bangos supo į vilnonę skarą
Tiek ilgai keliavę niekur neatėjom
Ir pykčiu įkaitus dykuma mus bara

 

2009 m. rugpjūtis