nedaloma dalis

Aš neturiu namų, draugų ir tikslo
Rytojui net ir duonos neturiu
Man kojas glosto margos gėles, viksvos
Iš upės slėniu tekančios geriu

Aš pasaulinė valkata, klajūnė
Keliauju, nes sustojus mirčiau
Ir lopą vis po lopo ant drabužių siūnu
O miegu ant kvapiųjų miško viržių

Esu nedaloma dalis pasaulio būvio
Dygsniu mažyčiu priguliau aš Dievo siuviny
Kol kas iš kraujo, kaulų mano kūnas
Vėliau gyvenimą pamiršiu Letos vandeny

Neamžina šita ilga kelionė
Mes tokie trapūs, tokie laikini
Voratinkliuose klausimų ir abejonių
Tokie vaikai vis dar ir jau tokie seni

 

2009 m. kovas

meilės istorijos

Tai tu pakvietei vakarą tylų
Leistis uždanga ant šito miesto?
Milijonai karštų “tave myliu“,
“Pasitrauki“, “ateiki“, “palieski“

Šimtas tūkstančių nekantrių rankų
Tęsia ilgą kelionę link tikslo
Atkakliai ir kietai tarsi tankai
Bando pult ir užimt karalystę

Prasiveržti pro uždangą tvirtą
Ir užimti visas teritorijas
Ir pasiekus apsvaigt lyg apgirtus
[Taip prasideda meilės istorijos?]

 

2009 m. kovas

išbalo rytas

                                                         

 

 

 

 

 Tai tik išbalo rytas tarsi nusigandęs
Palikęs prietemas tarpuvarčių kampuose
Ir saulė lyg užgyti baigęs randas
Raudoną spalvą barsto tolumose

Su žydro ilgesio didžiule vėliava
Dangum keliauja debesų vagonai
O horizontas lyg styga tiesus ir mėlynas
O juk prieš valandą liepsna raudona

Gaisrai grasino. Kol rasa sužibo
Ant žalio ir svaigaus it meilė lauko
O išgaravusi žymėjo ribą
Tarp ryto ir dienos, kurios ir vėl sulaukėm 

 

2009 m. kovas

ašara

Beržų kepurėm šešėliai nubėga
Kelias vyniojas lankais ir pusračiais
O ant blakstienų saulė dar miega
Ašara rieda – pirštu ją nukrečiu

Ašaroj mano rytoj, vakar, šiandien
Ji už mane, už tave, už žmoniją
Mano akyse lyg Baltijoj vandens
Jei tik pritrūksta – iškart vėl prilyja

Mano delnuose tik smiltys nuo kopų
Sausa ir šilta – užeik ir išdžiūsi
Prisipažinsiu: verkiu aš retokai
Vos kartais vanduo, dažniau – oro gūsis

 

2009 m. kovas

eilės

 

Моим стихам, как дрогоценным винам

Hастанет свой черед.

                                       Марина Цветаева

 

 

 Aš ne poetė. Nerašau eilių.
Aš jas verkiu, gimdau, lipdau kaip moku
“Jei gali nerašyti – nerašyk“. Aš negaliu.
Be šių eiliu aš viena koja šoku.

Išmėtytos po įvairias vietas
Gal nepagarbiai, gal kiek kiek atsainokai
Tos eilės ieško kelio pas mane
O štai tada aš jau dviem kojom šoku

Jos žiežirbom karštom ugnies
Šaltais vandens purslais ištrykšta
Aš vaikas nesibaigiančios nakties
Kukli valdovė žodžių karalystės

Jos skiautės mano kūnas, jas aš dalinu
Jose negyvenu – šiek tiek pabūnu
It žaltvykslė nakty – tik ateinu ir išeinu
Pasirašau po Jono “Žodis tapo kūnu“. 

 

2009 m. kovas

latte

Plečiu ribas lyg plastelino būtų
Ir žongliruoju galimybėm
Užsisakau latte su putom
Lengvom besvorėm lyg ramybė

Lyg debesys iš balto pūko
Nutįsę patalais virš žemės
Lyg saldūs žodžiai atviruko
Kurio belaukdama suseno

Ta moteris prie kito stalo
Ji vis dar laukia savo laiško
Sunertais pirštais virš žurnalo
Ji prisimerkia, jai neaišku

Kodėl toks didelis laukimas
Tiek metų kabo tarsi kardas
Nes liko tik prisiminimas
O ji užmiršo net jo vardą

 

2009 m. kovas

atplaukiu

Atplaukiu šiuo kūnu
Lyg laivu į uostą
Neturiu – tik būnu
Bučinys į skruostą

Trapaus porceliano
Kur tvirčiau už plieną
Balandėli mano,
Du geriau už vieną

Vandeniu lyg keltu
Aš iriuos tavęs link
Vartų neužkelki
Pavargau – paskęsiu

Undine pavirsiu
Uodega suplosiu
Ir per jūrą irsiuos
Kol krante mojuosi

2009 m. kovas

tolumos

 

 

 

 

 

Tai tik tolumos kviečia minkštai
Horizontus spalvom padabinę
Aš ant medžio užlipus aukštai
Ir klykiu į bekraštę mėlynę

Kad man liūdna, kad trūksta vilties,
Kad nėra to svaigaus įkvėpimo
Šokt, rašyt nuo nakties lig nakties
Krist iš nuovargio tarsi nuo vyno

Kad taip tuščia, taip skauda, nyku
Lyg sudegus seniems pergamentams
Apačioj bėga vaikas lauku
Taip džiaugsmingai tarytum į šventę

 

2009 m. kovas

raudoni bateliai

Mažos kojos raudonais bateliais
Trinksi salsą, fokstrotą ir valsą
O po mėnesio krenta ant kelių
Ir paprašo sustot, nes nualso

Nes pavargo taip šokti be galo
O bateliai neleidžia sustoti
Įsikibus į ąžuolo stalą
Bando ji iš peties pakovoti

Sustabdyti šį amžiną šokį
Iki skausmo įsirėžė rankos
O pasaulis tik sukas ir juokias
Ir pašėlusią muziką trenkia

O bateliai nenori sustoti
Jie šokdina mažutę mergaitę
Ji prisiekia bet ką atiduoti
Už akimirką poilsio brangią

Ir bevardėje kalvėj už kaimo
Kalvis kerta virš batų raudonų
O tik šokti norėjo iš laimės
Tarp pavasario žydinčių sodų

Ir lelijom išraižytoj spintoj
Tarp krakmolytų ledo paklodžių
Slepias batai raudoni sutrinti
Ir natas iš toli gaudo godžiai

 

2009 m. kovas

tave atiduočiau

  

Aš tave visą atiduočiau
Ir dar – rojalį dovanų
Nosinėle tik pamojuočiau
Ir dingčiau dviračiu senu

Jei ji tave labiau mylėtų
Tave ji gautų iš manęs
Su nuotraukom dienų saulėtų
Ir dar pridėčiau svajones

Jei jai tavęs labai reikėtų
Nebūtų gaila atiduot
Stovėčiau aš viena per lietų
Ir niekas neišdrįstų guost

Įteikčiau jai tave kaip prizą
Už pirmą vietą tarp visų
Bet tu juk jai esi kaprizas
Desertas po sočių pietų

Todėl nepyk – neatiduosiu
Nesidalinsiu aš su ja
Rojaliu Haidną mums pagrosiu
Kol tu užmigsi naktyje

 

2009 m. kovas