2010 06


verk, verk, pelenais galvą barstykis
baltu sariu užvyniok savo skausmą
lyg tvarščiu šviežią žaizdą, kur liko

laužai šermenų sergsti žiežirbų šokį
mažutė šokėja nakty baltu sariu
šėlk, dek, sukis, rodyk, ką moki

gedulas trunka berods dešimt sapnų
lai groja papuošalai tavo kojų
pakrantėje purvinų Gangos vandenų

2010 m. birželis

aš numirsiu miške, ne namie – ant miesto betono
tarp elektros laidais įsitempusių gatvių
teatrališkai alpsiu ant pirmo kely skruzdėlyno
mano siela krizens virš nulinkusio gluosnio
ir nė motais milijono kojelių kutenimai kūnu
ištempusi gyslas sukabins savo skalbinius boružė
gėlių elfai naktim dabinsis dantukų karoliais
viduržiemį gidas ekskursijai rodys į sniegą
cituodamas pasakas apie žėrinčius raganos plaukus
…ar jis glostęs mane, kad žinotų…

2010 m. birželis

atsisveikinau jau, nors išėjai neatėjęs
kuždesiais tik, gūsiais it skersvėjis
šešėliais ant sienos lankei, gavėjas
liko be laiško, sapnas be turinio, tik jis

kažkur pasiklydęs nuskriejo, spindulys
nepramušęs tamsos, nors jau delnus sudėjau,
o gavosi maldai, sakiau: bituti, skrisk avilyn,
bet tik suspurdėjo ir dingo, be garso, be vėjo

2010 m. birželis

Sapnavau, kad snigo nuo slyvos
Pavasaris netvirtais pirštais kibo į dangų
Rusvas batraištis raizgės it sliekas negyvas
Iš sapno grąžino kačių “meilės” už lango

Mano slyva droviai sprogo iš lėto
Kaip mergaitė prieš pat pirmą kartą
Ir muzika iš kažkurio Čaikovskio baletų
Glostė gatvę mūsų ir slėpės už vartų

2010 m. birželis

 

Iš dangaus virvėm sliuogia angelai
Išblyškę, ilgus plaukus draiko vėjas
Stebiu pro langą juos ir man beveik gerai
Aukštu žemiau kaimynė akvarelę lieja

Joje sparnuoti ir linksmi, šiek tiek putnoki
Cherubinai taškos debesyse. Lyg vandeny
Pamačius angelus ant virvių šaukia ji: “Sustokit!
Aš jus išliesiu piešiny. Nedinkit taip…
……………..kaip dingsta pažadai seni”

 

2010 m. birželis

Tas laivas įplaukė į uostą. Buvo rytas
Beveik tylu. Ir dar beveik visi miegojo
Tik ji krante. Ruduo alsavo, lapai krito
Kažur toli sukliko vaikas, šuo sulojo

Į juodą paltą įsisupus jinai lingavo
Tarsi save ramintų. Lengvai virpėjo
“Jis grįžo? – klausė, – gal nuojauta apgavo
Juk metų trys šimtai kadais praėjo.”

Nukrito trapas. Lipo žmonės. Balsų kaskados
Juoda katė krantinėje tarp kojų slido
Jau amžiai trys negrįžta – kelio nesurado
Tik ilgesys juoda kate tarp šimtmečių paklydo

2010 m. birželis

krutina lūpas it melstųsi
vieną vandenin skandinau
kitą žemėsna pakasiau
trečias ugny suliepsnojo
taip nei vieno neliko
tik aš kalvarijų turguj
sveriu, grąžą skaičiuoju
sūnai aukso vežimais dangum
pralekia tvankų liepos vidunaktį
žaibais padalinę skliautą trissyk
ir jau nieko nelaukiu, netgi mirties

2010 m. birželis

Kitas puslapis »