širdis benamė katė

Mano širdis, benamė katė, atradus namus
Tik kartais pavasarį, kai langas pravertas
Ji užšoka ant stalo priešais ir žiūri tolyn
Iš kur vėjas atneš pražydėjusių pievų kvapą
Garsų sumišusių aidą, nuotykių pažadą
Tada taip norisi liuoktelti lyg tarp kitko
Palikus patogų gyvenimą it gyvatė išnarą
Bet primina koją, kadais akmeniu sužeistą
Prisimena alkį, bėgimą ratu lyg į niekur
…………………………………………ir lieka

2010 m. gruodis

Reklama

ne mano

Ant kelių – katė, kurios niekada neturėjau,
Ir šitie namai, kuriuose gyvent neteko
Gėlės ne mano, nors kaip beprotė sėjau
Ne mano upė, gyvate link jos takas

Ir tu ne mano. Nebučiuotas, nelauktas
Manyje tiek keliavęs, bet negrįžęs nė karto
Tiktai jausmas gilus ir platus, ir toks aukštas:
Jis – mano! stiklo šukėm ant kelio pabertas

2010 m. liepa

krantinėje

Tas laivas įplaukė į uostą. Buvo rytas
Beveik tylu. Ir dar beveik visi miegojo
Tik ji krante. Ruduo alsavo, lapai krito
Kažur toli sukliko vaikas, šuo sulojo

Į juodą paltą įsisupus jinai lingavo
Tarsi save ramintų. Lengvai virpėjo
“Jis grįžo? – klausė, – gal nuojauta apgavo
Juk metų trys šimtai kadais praėjo.“

Nukrito trapas. Lipo žmonės. Balsų kaskados
Juoda katė krantinėje tarp kojų slido
Jau amžiai trys negrįžta – kelio nesurado
Tik ilgesys juoda kate tarp šimtmečių paklydo

2010 m. birželis

šešėliai

Viršūnėmis ridenas baltas mėnuo
Drovus ir nedrąsus tarsi mergaitė
Šešėliai šliaužia ir ropoja sienom
Visas apylinkės kates išbaidę

Tamsiuos kampuos sugulę jaukiai
Pamišėliai dalinasi istorijom
Nuplėšus baimę tarsi slidžią kaukę
Lendu ir aš į šitą keistą teritoriją

Kur be taisyklių viskas ir be rėmų
Aliejiniais dažais išteptos rankos
Ir aš kaip tie šešėliai slystu siena
Išpiešusi raudonai tamsų dangų

Pamišėlius aš pritrenkiu istorija
Beprotiška, kad net be konkurencijos
Įklimpus čia lyg meduje, lyg molyje
Su negaliojančia ištrūkt licenzija

2009 m. gruodis

laiškas neįteiktas

Vijokliai rudenį alsavo
Nuraudę it drovi mergaitė
Katė nusidrėbė nuo klevo
Kol paštininkas laišką skaitė

Nors ir ne jam jis buvo skirtas
Ne jam tie žodžiai surašyti
Ir smerkiantis Voltero biustas
Norėjo jam tai pasakyti

Tačiau sučiauptos vario lūpos
Nė žodžio taip ir neišspaudė
Katė ir vėl ant klevo supos
O paštininkas save baudė

Kalbėjo tris šventamarijas
Kad laiškas liko neįteiktas
O kitądien nuo ryto lijo
Čia Lietuva – tad nieko keisto

2009 m. gruodis

pasaulis sumažėjo

82617042

Pasaulis mano sumažėjo
Dabar tik kambarys su langu
Užuolaidą paglostė vėjas
Pakilo aitvaras į dangų

Gatve prabėgo šešios katės
Jas nusivijo trys vaikai
Saulėlydis tarsi gyvatė
Mane suspaudė taip tvirtai

Kad pajudėt nebegalėjau
Ir netgi nieko pasikviest
Vėl išdidžiai pakilo vėjas
Ir mėnuo štai pradėjo šviest

Taku baltu naktis atėjo
Dosniai barstydama žvaigždes
Prieš mano langą – ši alėja
Ir ten ramiai ganau kates

Juodas kates, kurios atėjo
Dainų dainuoti po žibintais
Tokiom naktis su tokiu vėju
Kai žvaigždės lyg lašai vis krinta

 

2009 m. rugpjūtis

oro uoste

10060629J-001

Vėl susitinkam oro uoste?
O lagaminuose – gyvenimai.
Bučiuoji į duobutę skruoste,
Lyg nusikaltęs slepi nerimą.

Mes dar neturime namų,
O viešbučio portjė – kaimynas.
Tačiau dėl ateities ramu –
Dabar taip puikiai veikia vynas.

Mes vis dar ieškome kažko
Tikriausiai jau seniai praėjom
Kažkur tavęs ištikimai lauks šuo
Manęs – katė, kurios aš niekad neturėjau.

 

2008 m. liepa