žodžiams, gyvenantiems many

– Tik neapleisk poezijos, nes ji gyvena tavyje.
– Vis dar rašau – per dovaną, per prakeikimą
…………………………………………….ar per klaidą.
Iš neįvykusio pokalbio

žodžiams, gyvenantiems many, suteikt sparnus
lai sklaidosi aplink po du, po tris ar kuopom
sparnuotom skruzdėlėm į dangų ar po žemę
nebesutramdomiems kaip kvailas ir beprasmis juokas
kaip žiovulys įstrigęs tarp žandikaulių, nebeišvysi
ir saulės spinduly sužibęs sparnas, ir Ikaro krytys
tai viskas žodžiuose, sakiniuose ir tarp eilučių
o vietoj lūpų ir gerklės, tik pirštai per klavišus
vis užsimerkusi plėšiu aš tamsą klampią, juodą
mintim lyg durklais, žodžiais lyg vandeniu per purvą
nematoma ranka išlieja rašalu ore, lietus nuplauna
tie vingrūs rašmenys – jie siūlais pavojingai išsiraizgo
susigeria į odą, peršti it ką tik jon įlieta tatuiruotė
neatsikratysi niekaip: trink netrynęs, rašyk nerašęs

2012 m. sausis

Reklama

kaip gi tu be manęs

Jei sutikčiau, paklausčiau: kaip gi tu be manęs?
Šypsotumeis. Akim ir oda godžiai gertum
Lai minutę taip būna – tas svaiginantis mes
Ir apgaulės saldumas. “Ne dabar? Kitą kartą?“
Po žvaigždėtu dangum balkone rytas ras
Tave visiškai vieną. Namuose trūksta oro
Tiek vietos užima buvusi meilė. Į dukras
Pasižiūri per stiklą. Savo Galą kadais Salvadoras
Šitaip tapė – per kūną, per jausmą, per kraują.
Tai ir tu mane šitaip – žodžiais ir mintimis. Balta
Užteplioji paveikslą. Ir įsiutęs kvieti vėl iš naujo
Aš esu ta pati. Ar jauti? Ir visai nebe ta
Kada nors viskas liausis, amžinai nesitęs
Nuo širdies krenta žiedlapiais snaigės..
“Byra tiltai, krentu prarajon“.. kaip gi tu be manęs?
“Avietėle, mano fata morgana, kuri nesibaigia“.

 

2010 m. rugpjūtis

pavargau

Pavargau tavęs nemylėti
Ridenu kaip Sizifas akmenį
Tą didžiulį nejausmą

Svarstau į kurią kišenę įdėti
Kur paslėpt nuo savęs pačios
Kad nespaustų

Rūkas skleidžias lyg uždanga
Gal dabar aiškiau bus matyti
Kur mane nešė

Prie pat kojų ežero bangos
Balzganas ir aštrus rytas
Kažką trynė ir rašė

Aš tik be raidžių, žodžių, garsų
Tuštuma šioj pasaulio pilnatvėj
Tačiau vistiek gyvenu

Kartais būna truputį baisu
Kaip vidurnaktį nuošalioj gatvėj
Kaip aukštai be sparnų

2010 m. gegužė

bučiniai

Kas liks, kai visus bučinius surinksiu
Lūpos vėl bus lyg nėkart nebučiuotos
Sausos ir drungnos. Tik tyla vietoj riksmo
Išvalgytos, išgertos, išduotos

Ir vistiek bučinio laukiančios. Godžios.
Reikalauja ir prašo. Maldauja ir atima.
Šnibžda: “Myliu – tik garsas, tik žodžiai
Tik pamiškėm skriejantys voratinkliai“…

Pirštu perbrauksiu – patikrinsiu, ar pasiilgo
Kaip kankinosi, kaip laukė ir ką paaukotų
Švelniai, kutenančiai tarsi liesčiau smilga
Ir tavo aimana iš lūpų. O gal čia tavo juokas?

2010 m. balandis

laiškas neįteiktas

Vijokliai rudenį alsavo
Nuraudę it drovi mergaitė
Katė nusidrėbė nuo klevo
Kol paštininkas laišką skaitė

Nors ir ne jam jis buvo skirtas
Ne jam tie žodžiai surašyti
Ir smerkiantis Voltero biustas
Norėjo jam tai pasakyti

Tačiau sučiauptos vario lūpos
Nė žodžio taip ir neišspaudė
Katė ir vėl ant klevo supos
O paštininkas save baudė

Kalbėjo tris šventamarijas
Kad laiškas liko neįteiktas
O kitądien nuo ryto lijo
Čia Lietuva – tad nieko keisto

2009 m. gruodis

paskutinis pasimatymas

87861824

Sraigės greitumu ateina vakaras
Purpuru liepsnoja tiesė horizonto
Tai jau paskutinis mūsų pasimatymas
Štai tiek naujienų šiame fronte

Ne nuodėmė dėmė, – sakai lyg maldą, –
O tai, kad šitaip išeini it apsivogus
Visa širdis manoji – tavo valdos.

Ir krenta žodžiai tarsi miško uogos.

Nevalgomos šios uogos – aitrios, karčios
Bet surenku visas į savo delnus
Kol purpurą juoda pakeis palauksiu čia
Paskui už lagamino ir kur nors į kalnus

 

2009 m. rugpjūtis

žiedlapiais

82739943

Ir žiedlapiais išsisklaidžiau. Taip skaudžiai.
Be vėjo ir lietaus – lyg jie tebūtų priešai.
Tačiau, jeigu manai, kad tai mane palaužė –
Nė vėlnio! Gal tiktai gavau per riešą,

Kai gyniausi ranka. Nes žodžiais nemokėjau.
Tik tiek. Ruduo vidun įkėlė aukso koją.
Kažkas jau baigės. Liūdi, kad vasara praėjo?
Bet viskas tik kartojas ir kartojas.

Šie mano žodžiai, šitos raidės.
Aplink vis sukas žiedlapių audra svaigi
Pradžia tuomet, kai viskas baigias,
Kas buvo iki tol. Išnyksta. Tiktai tu lieki.

 

2009 m. liepa

eilės

writing-2

 

Моим стихам, как дрогоценным винам

Hастанет свой черед.

                                       Марина Цветаева

 

 

 Aš ne poetė. Nerašau eilių.
Aš jas verkiu, gimdau, lipdau kaip moku
“Jei gali nerašyti – nerašyk“. Aš negaliu.
Be šių eiliu aš viena koja šoku.

Išmėtytos po įvairias vietas
Gal nepagarbiai, gal kiek kiek atsainokai
Tos eilės ieško kelio pas mane
O štai tada aš jau dviem kojom šoku

Jos žiežirbom karštom ugnies
Šaltais vandens purslais ištrykšta
Aš vaikas nesibaigiančios nakties
Kukli valdovė žodžių karalystės

Jos skiautės mano kūnas, jas aš dalinu
Jose negyvenu – šiek tiek pabūnu
It žaltvykslė nakty – tik ateinu ir išeinu
Pasirašau po Jono “Žodis tapo kūnu“. 

 

2009 m. kovas

apie tave

83834947

Tu mano kraujyje seniai
Judi ratu kaip saulė rieda
Sapnuos nuo pernai gyvenai
(Štai vakar movei aukso žiedą)

Ir Vilniuj vis daugiau namų
Tų, pro kuriuos vedei už rankos
Su tavimi aš gyvenu
Ir be tavęs – jėgų pakanka

Galiu viena svajot, kas bus
Bet su tavim – labai spalvotai
Galiu pati statyt namus
Tačiau tuomet pritrūksta ploto

Galiu dainuoti sau pačiai
Tačiau kai tau – šiltesni žodžiai
Galiu viena keliaut plačiai
Tačiau kartu – ne taip nuobodu

Galiu paglostyti save
(Kai tu toli) aš tavo rankom
Tu mano kraujyje seniai
Tavęs tiek daug. Ir man užtenka

 

2008 m. gruodis