dar nepabusk

Dar nepabusk, dar nepabusk, dar nepabusk,
dar mums nebus gyvenimo.
Tiktai lietus – per stogą šaltas, banalus lietus,
ritmingas jo lašų stuksenimas.
Tuomet ar verta tau atmerkt akis, ar verta?
Ir ką gi jas atmerkęs pamatysi?
Drėgmėj ištirps diena, ištirps naktis, ir mano veidas,
Lietus nurims ir tu galbūt per jį išbrisi.
Ten, kur esu, beveik nelyja. Keista, argi ne?
Juk mes abu drėgmėj užaugę.
Rausvai išsprogo persikai – tarsi paveiksle ar kine
po vieną norisi man žiedus jų suvalgyt.
Kad to saldaus rausvumo prisipildyčiau visa
lengva, skani, be rūpesčio, be tikslo.
Tačiau sūri, karti, rūgšti (saldi retai) esu. Tiesa?
Dabar, berods, svarbiausia – išlaikyti lygsvarą.

2011 m. balandis

rankos. sapnas

Pamenu susapnavau, kad jau be rankų
Berods dar kažko trūko
Naktis į rytą slinko, šaka į langą trankės
Galvojau kaip gi dabar apkabinsiu
Kai ateis šilumos reikalingas
Tarsi vienas bučiuoja, kitas atsuka skruostą
Svarsčiau, kur jos dingo
Iškart dvi, ne po vieną, abi nedėkingos
Prižiūrėtos, šiltai laikytos
Nei maldomis, nei plojimais nevargintos
Laiku kaip niekad atėjo rytas
Radau abi vietoj, po vieną prie šono
Bet truputį tarsi ne mano
Lyg paskolintos ir ką tik gražintos, dėvėtos
Aptirpusios lietuj, per plonos

2011 m. vasaris

šešėlių teatras

Kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką?
Tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta
Kai už lango išsidrebia spalis, gegužio beprotiškai laukiu
Slėpdama sukneles margaspalves giliausiai į spintą

Išsitraukiu iš skrynios paklodę šešėlių teatrui
Kyla uždanga. Leidžiasi saulė. Ir salė jau laukia
Nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai
Bet aš greitai nutolstu. Aš dabar nebe aš. Tiktai kaukė

Nors už lango ruduo, čia pavasaris šilumą skleidžia
Ar matai? Šoku taip tarsi nieko nebūt atsitikę
Šitiek metų ilgų viens be kito kažkur mes praleidom
Mūsų širdys nuo ilgo laukimo sudilo. Dvi dėmės beliko.

2010 m. spalis

ne mes

Ten buvom ne mes. Už lango stiklo
Išsitrynusiom kraštutinėm linijom
Tamsoje žybčiojo judesių daviklis
Vadinasi, blaškėsi materija. Lijo
Katėm ir šunim. Ne visur pila iš kibiro
Kitur lyja varlėm ir gyvatėm,
Valtimis ir statinėm. Lašai biro
Mes juos girdėjom, nematėm.
Aptirpę cukraus kvadratėliai
Dievo delnuose. Saldumas į vieną
Ir jau nieks neatskirs. Į viršų iškėlė
Per tarpupirščius sutekėjom į sceną

2010 m. liepa

meilė baigiasi

Vieną dieną meilė baigiasi.
Šliaužiame vienas nuo kito.
It vynuoginės sraigės.

Žiedai kvepia ir skleidžiasi.
Bet kitiems, nebe mums.
Jausmas baigėsi.

Tokie sutrikę, nepasirengę.
Netikėtas šaltas lietus.
Staiga mus užtiko.

Lėktuvais dalinome dangų.
Ir klausimais: kas dabar bus?
Ar man tai įvyko?

Meilė niekada nesibaigia.
Nulenda gilyn už širdies.
Saugiai peržiemoti.

Grįžtame lėtai kaip sraigės
Iš tavo dienos, iš mano nakties.
Kaip traukiniai į stotį.

2010 m. gegužė

iš vakaro į rytą

Tamsrudžiai debesys lyg žemė viešėtų danguj
Ir gaisrai tolimam horizonte. Man šalta
Niaukstosi, po minutės vaizdai virs lietum
Pasaulis susigėsta, parausta it kaltas

Drovėdamasis griūna į lovą nakties
Sagas sagstosi, miglom krenta sijonai
Vuajeristiška sueitis – be jokios paslapties
Stebima nuo nemigos kenčiančių milijonų

Paryčiui vel išraudę tarsi sugulę netyčia
Paskubom susiruošia, rengiasi nusisukę
Saulė juokias kiek piktokai iš už bažnyčios
Pavydu prageltęs mėnulis skęsta upėj

2010 m. kovas

laikykis. stipriai

Tu man sakai: labai stipriai laikykis
Už rankenos, rankos, telefono ragelio
Iš jo sklindančių žodžių. Jie slysta, tu vykis
Už jūros laikykis, už spindulio ir už kelio

Už vazono, už gėlėtos mamos suknelės
Už sapno. Tik prašau neatgniaužk rankų
Tu – išvirkščioji mano pusė. Lietus nuvalė
Dulkes nuo turėklų. Iškart už jų – bangos

Už gelbėjimosi rato laikykis. Sūpuoja mus
Jei į dugną sykiu, – man sakai. Tai neguodžia
Sena gaisrinė klykdama lekia į mūsų namus
O į mus iš ten kvapas degėsių ir suodžiai

 

2010 m. sausis

širdis

Širdis kaip iš akmens, iš geležies
Tarsi drebučių ar minkštutės vilnos
Kokios pietums patiekti tau širdies?
Galiu su prieskoniais – lentynose jų pilna

Saldžiarūgštės ar apelsinų kvapo?
Karčios kaip viskis ar kava be cukraus?
Širdis manoji šiąnakt čirška, kepa
Ar jums taip irgi būna, Ievos dukros?

Lyg Salomėja Jono galvą, aš tau širdį
Padėklas saulėje strėle sušvinta
Ji dar pulsuoja, tvinksi.. Girdit?
O gal bažnyčios varpo dūžiai sklinda

Ataidi nuo pat varpinės lyg šūviai
Praliedami aplink ne kraują – lietų
Šiek tiek dar skauda ten, kur buvo pjūvis
Lašai per stogą: tu-ne-nu-ga-lė-ta..

2010 m. sausis

žemai saloj

Užskridau aš į pačią kaštono viršūnę
Arčiau Dievo – šiek tiek pakalbėti
Negirdėjau ką sakė, tąnakt kaukė šunys
Tad atsakymus man teko spėti

Surašiau juos geltonai ant juodo asfalto
Po lietaus jie hieroglifais virto
Geišos veidas danguj – apvalus ir toks baltas
O aplinkui – žvaigždžių labirintas

O žemai saloje nuo sakurų iš lėto
Krenta sniegas flamingo rausvumo
Ir prisiekiu Dievu, aš jaučiu – kvepia mėtom,
Smilkalų, kur šventyklose, dūmais

2009 m. spalis

poetui

Foto (c) alek lindus

eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…

Rimas Burokas

Lietaus išplautas tavo atminimas
Baloj betirpstantis liūdnai, iš lėto
Ir parašas apačioje: “Burokas, Rimas“
Po blunkančiom eilėm išėjusio poeto

Vaiduokliškai išnyko jis iš miesto
Tik eilės gatvėm tykiai vaikšto
Šiek tiek išgąsdintos, tarsi nekviestos
Kaip pašto paklaidintas laiškas

Širdie poeto, tu tik netirpsti
Žėruojanti ugnele spalio drėgmėje
Ir stūkso pakelėj ženklai keisti
Agonijoj sustingę. Kaip kad mes. Deja.

2009 m. spalis