Marija

Vyrai įeina, išeina, įeina, išeina
Ir tada ji kurį laiką nelaukia
Įsčios ilsisi, tyli. Kartais kokią dainą
Ji niūniuoja. Ramybė jos kaukė

Žinau, kad jos vardas Marija
Ilgaplaukė, prisirpusiom lūpom
Bijojusi sako, dabar jau nebijo
Per tvorą matau – darže klūpo

Atrodo lyg meldžiasi prieš altorių
Tarp pirštų žemės grumstai byra
Vidudienio saulėj tokia besvorė
Prie durų rikiuojasi vyrai

“Marija, Marija, – jie šaukia. –
Nuplauk mums pavargusias kojas.“
Ji kyla. Atrodo, tik to ir telaukė.
Duris atidaro. Kvatojasi.

2009 m. spalis

žemai saloj

Užskridau aš į pačią kaštono viršūnę
Arčiau Dievo – šiek tiek pakalbėti
Negirdėjau ką sakė, tąnakt kaukė šunys
Tad atsakymus man teko spėti

Surašiau juos geltonai ant juodo asfalto
Po lietaus jie hieroglifais virto
Geišos veidas danguj – apvalus ir toks baltas
O aplinkui – žvaigždžių labirintas

O žemai saloje nuo sakurų iš lėto
Krenta sniegas flamingo rausvumo
Ir prisiekiu Dievu, aš jaučiu – kvepia mėtom,
Smilkalų, kur šventyklose, dūmais

2009 m. spalis

sapnų žvėrys

Rūkuose – sapnų žvėrys. Gena bandą
Piemuo ilgabarzdis link mėlynų jūrų
Sapnų žvėrys vis ieško manęs. Ir neranda.
Aš jų laukiu jau trisdešimt metų. Vis žiūriu.

Išstovėjau ir duobę – apskritą, gilią
Ir akis pražiūrėjau – net spalva jų pakito
Tokią moterį – vienišą, drungną bei tylią
Ir surado piemuo. Nesulaukusią ryto.

 

2009 m. spalis

be palto

Kai tu ateisi vėl – šįsyk be palto
Kalbėsi ir žadėsi žvaigždę man nuimti
Šiek tiek išbalęs būsi, o ir rankos šaltos
Prašysi barteriu pakeist tikėjimą į viltį

Padeklamuosi man ką nors lietuvių lyrikos
Buroką ar Radauską keliais posmais
Jei nesuveiks – žiupsnelis panegirikos
Arba ką nors – kad laivas tu, aš – uostas

Ties antru vyno buteliu giliau panirsi
Atskleisi man šunjatą, dharmą ir sidhartą
Kad rojuje kol būsiu, pragare tu virsi
Na jeigu šitaip – tai užeik gal kitą kartą

 

2009 m. spalis

valsas

Rytas kankinio mirtimi miršta
Rausvais atspindžiais išgaruoja
O saulė spigina pro pirštus
Trečiam aukšte kas valsą groja

Balandžiai sukas piruetais
Virš padėvėto čerpių stogo
Tas valsas toks švelnus ir lėtas,
Ar kambary kas nors ir šoka?

Gatve berniūkščiai trys prabėga
Jie keikiasi net ausys linksta
O natos krenta tarsi sniegas
Keli akordai – ir pradingsta

 

2009 m. spalis

parke

Šešėliai violetiniai po kojom
Vis bėga pirma arba paskui mus
O lapai krisdami dar pamojuoja
Lyg kviesdami. Toks vakaras ramus

Aksominis ir šiltas tartum švarkas
Bet lengvas ir išskydęs it migla
Šlavėjas parką švarina ir tvarko
O lapai jį apsupę lyg banga

Tuoj, regis, čiups šlavėją kaip šapelį
Įsuks į savo vandenis sraunius
O jis ramiai sau šluoja šitą kelią
Nutiesdamas mums kelią į namus

 

2009 m. spalis

tik žmogus

“Lytėti amžinas linijas
Kūno, kurio jau nebus“ *
Ar pameni?
Rašiau tau mėlynu ant balto
Sakei, kad myli,
Bet esi tiktai žmogus
Kad be manęs –
Nuo stogo ant asfalto.

It sėklas pavėjui
Žinias man leidi,
Laišką parašai.
“Esu tik mylintis žmogus,
Likimas tai, ne klaidos“.
Kažkur esi ir nieko neprašai.
Ir aš tiktai žmogus.
Tik moteris.
Ir mano vardas Meilė.

2009 m. spalis

*iš Pablo Nerudos eilėraščio

vaikystė

Langinės girgžda kaip senelio batai
Kuomet apie namus jis eidavo it kaukas
Mėnulio ratas ir namų kvadratai
Suartas bulvėmis nubertas laukas

Arklys už kluono tarsi pasiklydęs
Pirmasis mano kelyje Pegasas
Sulūžusios kampe užmirštos slidės
Ant skiautės eilės – vaikiškos, nedrąsios

Gandralizdis ant seno tvarto kraigo
Laukinė obelis, po ja sūpynės
Glėby pasaulis, o tarp pirštų – laikas
Pabiręs kaip miške besirpstančios mėlynės

Takelis pieva iki ežero nubėga
Juo vakaras naktin nuslysta
Va toj šaly vaikystė mano miega
Ir ten aš kartais mintimis vis grįžtu

 

2009 m. spalis

poetui

Foto (c) alek lindus

eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…

Rimas Burokas

Lietaus išplautas tavo atminimas
Baloj betirpstantis liūdnai, iš lėto
Ir parašas apačioje: “Burokas, Rimas“
Po blunkančiom eilėm išėjusio poeto

Vaiduokliškai išnyko jis iš miesto
Tik eilės gatvėm tykiai vaikšto
Šiek tiek išgąsdintos, tarsi nekviestos
Kaip pašto paklaidintas laiškas

Širdie poeto, tu tik netirpsti
Žėruojanti ugnele spalio drėgmėje
Ir stūkso pakelėj ženklai keisti
Agonijoj sustingę. Kaip kad mes. Deja.

2009 m. spalis

uogos

O lūpos dvi prisirpę uogos
Jas nuraškysiu savo lūpom
Ir rankos šiltos, reiklios, nuogos
Kažkur pasislėpė po rūbais

O saulė švietė virš galvos
Skanus auksinis dangaus blynas
Išgerti auštančios kavos
Mus pakvietė vidun kaimynas

Ir rankos dingo it žuvis
Išslydusi iš rankų žvejui
Mane praleidai pro duris
O pats bėgte per šlapią veją

Po vyšnia suglaudei rankas
Ir uogų krito lyg per audrą
Pro kylančias žalias šakas
Akim tu mano žvilgsnį gaudai

2009 m. spalis