pavasaris Pekine

Pekine tuoj pavasaris.
Drakonai skraido
danguj viršum dangoraižių
raudoni ir geltoni.
Žibintai supas vėjyje –
ugninės snaigės,
kai juos stebi iš tolo,
pakelėm mojuoja
Ilgom šakom it pirštais
nuogi gluosniai
bandydami pavasarį
miestan prisivilioti.
Ir šiemet (kaip kasmet)
nespėjau pasiruošti
šiai atgimimo šventei.
Vėl vejuosi ir vejuosi
akim aš aitvarą spalvotą
plazdantį už lango,
šis uodega koketiškai mojuoja.
Ir vis aukštyn į dangų
jis pakilti bando.
Išsiplėšia staiga iš rankų..
Ir paukščiu pavirtęs
Tolin nuplasnoja.

2012 m. vasaris

žodžiams, gyvenantiems many

– Tik neapleisk poezijos, nes ji gyvena tavyje.
– Vis dar rašau – per dovaną, per prakeikimą
…………………………………………….ar per klaidą.
Iš neįvykusio pokalbio

žodžiams, gyvenantiems many, suteikt sparnus
lai sklaidosi aplink po du, po tris ar kuopom
sparnuotom skruzdėlėm į dangų ar po žemę
nebesutramdomiems kaip kvailas ir beprasmis juokas
kaip žiovulys įstrigęs tarp žandikaulių, nebeišvysi
ir saulės spinduly sužibęs sparnas, ir Ikaro krytys
tai viskas žodžiuose, sakiniuose ir tarp eilučių
o vietoj lūpų ir gerklės, tik pirštai per klavišus
vis užsimerkusi plėšiu aš tamsą klampią, juodą
mintim lyg durklais, žodžiais lyg vandeniu per purvą
nematoma ranka išlieja rašalu ore, lietus nuplauna
tie vingrūs rašmenys – jie siūlais pavojingai išsiraizgo
susigeria į odą, peršti it ką tik jon įlieta tatuiruotė
neatsikratysi niekaip: trink netrynęs, rašyk nerašęs

2012 m. sausis

uždarė langą

kažkas viršuj per alsią naktį dūko
išsvaidė patalus baltus per visą dangų
pakilo vėjas, išnešiojo perregimą rūką,
duris uždarė, bet trankiai atlapojo langą

aksomo pievoj vartės nuogos laumės
akim kvatojos, lūpom rasą godžiai gėrė
kaip naktį dangų, dieną žolę versti bandė
pavakariais pavargo ir į vėsią upę nėrė

jinai priėjusi užvėrė atlapotą langą,
užuolaidą pataisė, popieriaus lapus pakėlė
vis į duris žiūrėjo – taip liūdnai ir vangiai
“Tai padėtis be išeities“, – pasakė.
…………………..dar viskio įsipylė ir išgėrė.

2011 m. liepa

nešvito

Dangus šviežiai sutrypto sniego spalvos
Juo galbūt karių, mūšiuose žuvusių, vėlės
Ėjo tūkstantį kartų. Garcon, nešk kavos!
Šiandien taip ir nešvito. Žmonės it lėlės
Plastmasiniais veidais. Skauda juoktis,
Gyventi net skauda, kai bandai pajudėti
Surūdijęs visas tavo karkasas. Pavogti
Leiski, Dieve, alyvos. Leisk mums ateitį spėti
Iš juodų kavos tirščių. Mūsų nuodėmės smulkios,
Tokios amžinos bėdos. Prasijok mus pro rėtį
Ant patežusios žemės – nes dulkės į dulkes.

2010 m. lapkritis

šešėlių teatras

Kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką?
Tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta
Kai už lango išsidrebia spalis, gegužio beprotiškai laukiu
Slėpdama sukneles margaspalves giliausiai į spintą

Išsitraukiu iš skrynios paklodę šešėlių teatrui
Kyla uždanga. Leidžiasi saulė. Ir salė jau laukia
Nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai
Bet aš greitai nutolstu. Aš dabar nebe aš. Tiktai kaukė

Nors už lango ruduo, čia pavasaris šilumą skleidžia
Ar matai? Šoku taip tarsi nieko nebūt atsitikę
Šitiek metų ilgų viens be kito kažkur mes praleidom
Mūsų širdys nuo ilgo laukimo sudilo. Dvi dėmės beliko.

2010 m. spalis

tarsi būčiau numirus

Viešpatie aukštielninkas, tarsi būčiau numirus
Pasilaidojus, kirminų suėsta ir tiesiai dangų
Kelyje į skaistyklą paklydus. Tik tas vyras
Nurodė kryptį. Stebi pro properšą tarsi pro langą
O aš žiūriu žemyn sau po kojom ir mano buvimas
Geležinkelio bėgiais prarieda. Keleivis be bilieto
Bijąs išlaipinimo. Pokšteli it šūvis laisvėje vynas
Pomirtinis girtavimas, patikėk, toks saldus ir lėtas.
Be rytojaus, planų. Viskas šiandien šiame perone.
Do re mi sol la si per natas švelniai pirštais, kurių nebėra.

2010 m. spalis

mylėsiu moterį

Kitam gyvenime mylėsiu moterį,
Kuri supras mane iš pusės žodžio.
Dalinsimės juoda kava ir potyriais,
Skaitysime knygas be galo godžiai.

Žiūrėsime (jau nutarta) viena kryptim
Uogienę virsime, kai liūdesys užklys
Gyvensiu – ja, o ji – gyvens manim
Ganysime danguj baltas, minkštas avis

Auginsime priklydusius vaikus
Kurių nepasiges nei vienas iš tėvų
Ir plauks gyvenimas it pasaka saldus
Mėnuliui oriai šviečiant virš namų

2010 m. rugsėjis

kaip gi tu be manęs

Jei sutikčiau, paklausčiau: kaip gi tu be manęs?
Šypsotumeis. Akim ir oda godžiai gertum
Lai minutę taip būna – tas svaiginantis mes
Ir apgaulės saldumas. “Ne dabar? Kitą kartą?“
Po žvaigždėtu dangum balkone rytas ras
Tave visiškai vieną. Namuose trūksta oro
Tiek vietos užima buvusi meilė. Į dukras
Pasižiūri per stiklą. Savo Galą kadais Salvadoras
Šitaip tapė – per kūną, per jausmą, per kraują.
Tai ir tu mane šitaip – žodžiais ir mintimis. Balta
Užteplioji paveikslą. Ir įsiutęs kvieti vėl iš naujo
Aš esu ta pati. Ar jauti? Ir visai nebe ta
Kada nors viskas liausis, amžinai nesitęs
Nuo širdies krenta žiedlapiais snaigės..
“Byra tiltai, krentu prarajon“.. kaip gi tu be manęs?
“Avietėle, mano fata morgana, kuri nesibaigia“.

 

2010 m. rugpjūtis

snigo nuo slyvos

Sapnavau, kad snigo nuo slyvos
Pavasaris netvirtais pirštais kibo į dangų
Rusvas batraištis raizgės it sliekas negyvas
Iš sapno grąžino kačių “meilės“ už lango

Mano slyva droviai sprogo iš lėto
Kaip mergaitė prieš pat pirmą kartą
Ir muzika iš kažkurio Čaikovskio baletų
Glostė gatvę mūsų ir slėpės už vartų

2010 m. birželis

virvėm

 

Iš dangaus virvėm sliuogia angelai
Išblyškę, ilgus plaukus draiko vėjas
Stebiu pro langą juos ir man beveik gerai
Aukštu žemiau kaimynė akvarelę lieja

Joje sparnuoti ir linksmi, šiek tiek putnoki
Cherubinai taškos debesyse. Lyg vandeny
Pamačius angelus ant virvių šaukia ji: “Sustokit!
Aš jus išliesiu piešiny. Nedinkit taip…
……………..kaip dingsta pažadai seni“

 

2010 m. birželis