Tamsrudžiai debesys lyg žemė viešėtų danguj
Ir gaisrai tolimam horizonte. Man šalta
Niaukstosi, po minutės vaizdai virs lietum
Pasaulis susigėsta, parausta it kaltas

Drovėdamasis griūna į lovą nakties
Sagas sagstosi, miglom krenta sijonai
Vuajeristiška sueitis – be jokios paslapties
Stebima nuo nemigos kenčiančių milijonų

Paryčiui vel išraudę tarsi sugulę netyčia
Paskubom susiruošia, rengiasi nusisukę
Saulė juokias kiek piktokai iš už bažnyčios
Pavydu prageltęs mėnulis skęsta upėj

2010 m. kovas

O kosminiai lėktuvai krinta it apalpę
Metalas čeža kaip saldainių popierėliai
Sirenom prakaukia vėluojanti pagalba
Debesimis pakėlus gelsvą, purų smėlį

Lakūnai byra iš dangaus kometom
Sužiburiavę gęsta prie pat žemės
Naktis prakvipusi aistra ir mėtom
Šilta kaip tėvo kailinių kišenė

Kažkur aušra praplėšus juodą maršką
Iš lėto keliasi. Nuoga, drėgna, laiminga
Rugpjūčio vidurys – nuo ryto karšta
Todėl ir keista, kad ant mūsų sninga

2010 m. sausis

Aš pamenu, jog buvo vasaros pradžia
Virš miesto džiuvo purūs debesų sijonai
Kaimynė – besišypsanti, tingi, nėščia
Už agurkus raugintus siūlė milijoną

Įšilusiam ore kabojo kažin koks laukimas
Toksai saldus kaip seno sodo kriaušės
Ir mūsų dienos – įdomiausias kinas
Tik kino juostą kandys štai apgraužė

O nuotraukų albumuose sutūpę
Manieji protėviai kuždėjosi ir juokės
Atsiminimai bėgo šuoliais palei upę
O kitądien sugrįžo sunkiu voku

Be atgalinio adreso ir be siuntėjo
Tiktai kvepėjo vanile ir mėtom
Jo turinį lengvai išbarstė vėjas
Ir sklaidėsi ore kvapai iš lėto

 

2009 m. gruodis

Debesų patalai papilkėję
Nemazgoti jau tris amžinybes
Subangavo vos paliesti vėjo
Ir lašiukais į delną įžnybo

Bandė burti man didelį kelią
Ir beprotiškos meilės linkėjo
Čiupo kelti lengvutę suknelę
Ir paleidę kažkur nuskubėjo

Išsisklaidė lyg dūmas virš žvakės
Vaiskią dieną atvėrę kaip akį
Lyg dainavo kažką, lyg ką sakė
Orą virpinant sniego plaštakėms

O virš didelio didelio lauko
Suko ratą po rato lakūnas
Ir nors nekviečiau jo ir nelaukiau
Bet jei atnešė vėjas – lai būna

2009 m. lapkritis

84487042

Keliu žmogus ateina. Taip lėtai.
Po patalais minkštaisiais debesų
Eini taip sunkiai, nes jau pavargai?
Geriau skubėk – tuoj bus labai tamsu

Užklos tau kelią lyg skara naktis
Bet ji nešildys, bus labai vėsi
Nebent dabar pakibus pilnatis –
Vienintelė danguj skylė šviesi

Su ja tau kelias tiesiasi toliau
Sidabriškai ryškus ir kaip taisyklė aiškus
Kažkur ir kažkada prieisi pagaliau
Praneši adresą, kuriuo tau siųsti laiškus

 

2009 m. spalis

77497907

Tarp debesų pilkų ir žalio lauko
Esu įkalinta. Trys metai ir trys dienos
Tavęs nebekviečiu. Tyliu ir laukiu
Žinau – esu viena aš. Ir tu vienas

Tarp mūsų kelias, miestas, vandenynas
Dar buto sienos ir užuolaidos ant lango
Ant stalo – senos nuotraukos ir vynas
Ir it paukšteliai du užmigę – rankos

Ir akys dvi – pavargę nuo laukimo
Šiek tiek vilties, tikėjimo ir meilės
Ir juosta plyšta – neberodys salėj kino
Be reikalo stovėjom tokią eilę

 

2009 m. rugsėjis

83826887

Viršūnėm medžių verčiuos minkštai
Į kitą žalio kalno pusę
Ar tu tą, sese, pajutai?
Kartu vartysies? Ar pabūsi?

Kol aš riedėsiu nuo kalvos
Ir debesys man glostys plaukus
Lanšaftas šis ne Lietuvos
(Ten tik laukai, šalia – palaukės)

Ten lipt į kalvą pe trumpai
O dar trumpiau nuo jos riedėti
Ko šiandien reikia man – kalnai
O kad smagu bus pažadėti

Aš tau galiu kad ir dabar
Vartytis daug smagiau prieš lietų
Nes debesų daug. Na o dar
Verties greičiau nei šiaip reikėtų

 

2009 m. rugpjūtis