kur jau nieko nėra

viskas persipina, veliasi: tavo balsas
mūsų pirštai, pokalbių nuotrupos
vėjas medžiuose, automobilių ūžimas
dainos, ištrūkusios pro langą, motyvas
žodžių negirdėt, tiktai silpstanti muzika
čia palei upę garsai įsipina melduose
supasi virš vandens ir tolyn jau nebėga
nebėra kur skubėti, čia galutinė stotelė
toliau nieko nėra, lyg peiliu būt nurėžta
pašnibždėk man į ausį, kad čia mūsų vieta
čia mes baigiamės ir vėl čia prasidedam
pakrantės žolės tampa mūsų plaukais
mūsų venos ir gyslos į žemę panyra šaknim
ant kaulų žaidžia saulė, mėnulis ir žvaigždės
amžini pažadai, priesaikos supasi melduose
pašnibždėti į ausį ten, kur jau nieko nėra

2012 m. kovas

Reklama

3 thoughts on “kur jau nieko nėra

  1. Gyvenimas pilnas atradimų ir nusivylimų 🙂 Dar man šiam eilėraščiui tinka – nors prasmė ten šiek tiek kitokia – N. Cave ir K. Minoug “ Where the wild roses grow“.
    Labai gražios eilės …..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s