ne vieni

Mes užmirštam, kad nesam vieni
Virš galvų kabo skydas Mėnulio
Efemeriškas angelas medy gyvena
Smėly prie kojų raižo vienetą (tu ne nulis)

Musė kutendama ropoja kojos nykščiu
(Primena vaikystės vasaras kaime)
Nuotraukose ant stalo kelionė pernykštė
Padeda galvoj laikyti, ko neprisimeni savaime

Ir net kai vakare nusisuki lovoj į sieną
Kaip žydas prieš mirtį. Tamsa virpa, plaukia,
Šnibžda kažką, net ir tada tu ne vienas
Šalia prigulusi vienatvė – vėsioji tavo draugė

2010 m. kovas

Reklama

siluetas

200502468-001

Tarp vartų – moters siluetas
Juoda suknelė plakas vėjyje
Ir mėnuo apskritas čia niekuo dėtas
Kad į ją žiūrint ramuma užlieja

Laibi jos pirštai groja Grigą
Daina Solveigos liejasi tarp jų
Aplink lipni tamsa. Visi seniai užmigo
Nors mums abiems juk ir nereik kitų

Aš ją pažįstu šitiek metų
Ir ji mane aplanko – laukiama viešnia
Vienatve, sese mano, mylimiausia teta
Indigo vakarą užeik arbatos pas mane

 

2009 m. rugpjūtis

paviršium

a0111-000230

Aš prisiminsiu tai. O gal pamiršiu
Na tarkim, mano atmintis skylėta
O gal čiuožiu gyvenimo paviršium
Ir tas čiuožimas prislopintas toks ir lėtas

Kažkas šioj gatvėj tyliai Bachą groja
Pro langą sklinda muzika kaip dūmas
O taip, mielasis, viskas po senovėj
Vienatvė – pats didžiausias malonumas

Ant lapo raidės gulas it kareiviai
Per trankų mūšį veidu į dirvoną
Ir mūza, įnoringa mano deivė
Kažkam kitam parsidavė už milijoną

 

2009 m. rugpjūtis

strėlė

74092825

Strėlė iš lanko
Dievo link paleista
Sudie, manasis vaike.
Nors ką tik susitikom
Tad labai man
Atsisveikint keista

Kasdien po žingsnį
Po lietimąsi
Nutolstam mes.
Vienatvė savo darbo
Kruoščiai imasi,
Jei silpną vietą ras.

Tačiau tuo pat metu
Dar niekuomet
Nebuvom taip arti
Ir taip kartu.
Ar tu jauti?
Nes aš jaučiu.

 

2007 m. spalis

ruduo

68903546_wwslpgfs_bucksautumn_20061020_003msw1

Ruduo. Vėl tarp voratinklių.
Ir panešiotom priesaikom nuklotos gatvės.
Tavim tai vėl tikiu, tai vėl nebetikiu.
Ir negaliu pabėgti nuo apglėbusios vienatvės.

Tamsa. Užkloja mus kaip tirštas rūkas,
Kaip debesies pūkinės minkštos gėlės
O tolumoj lyg žiburėliai, lyg vaiduokliai sukas
O gal ten sukas seno parko karuselės?

Svaigu. Aš nuo rudens girta tarsi nuo vyno
Ir šokčiau kaip laukinė lig ankstyvo ryto.
Išgąsdinčiau pirmus praeivius bundančio Žvėryno
Sakytų jie, kad sostinėj nauja beprotė, nematyta

 2007 rugsėjis