man tavo sugrįžimas reikštų mirtį
ruduo ir pievoj lapai it pašėlę šoka
jie žalią spalvą nuo peizažo trina
o tavo jausmas – purvinas ir girtas
jaukus ir šiltas, bet kartu ir įžūlokas
po mano langu kaip šunelis trinas
sukrautos rymo tavo laiškų stirtos
sakai: “neberašyti tau aš nebemoku,
kai mėlynu ant balto – aš toks grynas,
laiškais aš pas tave einu kaip tiltu
mintyse sulendu gražiai į voką
išgerk pavakariais mane kartu su vynu
……taip elegantiškai kaip tu viena temoki…”

2011 m. spalis

Ant kelių – katė, kurios niekada neturėjau,
Ir šitie namai, kuriuose gyvent neteko
Gėlės ne mano, nors kaip beprotė sėjau
Ne mano upė, gyvate link jos takas

Ir tu ne mano. Nebučiuotas, nelauktas
Manyje tiek keliavęs, bet negrįžęs nė karto
Tiktai jausmas gilus ir platus, ir toks aukštas:
Jis – mano! stiklo šukėm ant kelio pabertas

2010 m. liepa

“На зов из черной пасти камина вылез черный кот на толстых, словно дутых лапах…”/ М. Булгаков “Мастер и Маргаритa”

Jis gatvėj iš lėto priėjo
Nubraukė sruogą nuo veido
(Pamenu, buvo kovo pradžia)
“Berods, tave aš mylėjau
Tik tu man šito neleidai”

(Ar galim uždrausti mylėt?)
Atbraila slydo įtartinas katinas
Begemotas? Įdėmiai žiūrėjau
“Tave mylėt aš įpratinau,
Negi viskas, kas buvo, praėjo?”

(Argi praeina, kas amžina?)
Toks jausmas, kad laukė atsakymo
Pavasaris, vasara baigės
Viskas sukosi valso ritmu
Keistas alsus pasimatymas
Geso reklaminės raidės
(Viduje tik tiksėjo lyg sprogtų)

2010 m. sausis

 
naktis

Tai širdgėla. Tai sielvartas.
Kai siela vartosi, o širdį gelia
Kai stovi lietuje viena už vartų
Ir taršo vėtra plaukus ir suknelę

Suakmenėjusi iš skausmo lyg Niobė
Praradusi save kaip toji vaikų būrį
Įkritusi į juodą šaltą duobę
O gal į laužą, kur tik ką užkūrė

Save pagauni tarp dangaus ir žemės
Pakibusią bekraštėj erdvėje
Kelias dienas nuo ryto iki vakaro
Štai ką man reiškia vėl prarast save

Ir kas keisčiausia aš jaučiuos dėkinga
Už visą šitą juodą jausmą
Imu aš jį kaip dovaną vertingą
Žinau – naktis tamsiausia prieš pat aušrą

 

2009 m. rugsėjis

83826009

Aistra aksomo suknele raudona
O meilė lininiu aprėdu
Jos lekia traukiniais į Lisaboną
Vagone aš prie lango sėdžiu

Keliauju išorėj ir viduje keliauju
Ir ten, ir šičia keičias miestai
Tik ratą apsuku ir vėl iš naujo
O kartais – išorinė ir vidinė siesta

O kartais jausmas, kad pasiekei tikslą
Atrodo rankoje paukštelis šiltas
Tačiau labai trumpai tai vyksta
Kol baigias tunelis, už lango dingsta tiltas

2009 m. sausis

83872436

Tačiau tie, kurie nepaiso savo pačių sielos virpesių, neišvengiamai turi būti nelaimingi.

                                                         Markas Aurelijus “Sau pačiam”

Naktis koncertinė ir sielos virpesių simfonija
Žvaigždėm nulyta šiandien gausiai
Šis jausmas – šokis lengvas ar sunki agonija
Kur prasidėjo gruodį, baigės sausį

Šis jausmas – kelias išskirtinėm aplinkybėm
Nors ilgas, bet prisodrintas lengvumo
Jis tarsi jaunas vynas su brandaus savybėm
Per daug anksti įgijęs subtilumo

Neprasidėjęs baigias šitas pasirodymas
Koncertų salėje tyla ausis sprogdina
Ir manekenės dūžta krisdamos nuo podiumo
O mano pirštai tavyje žvaigždes sodina

Jos auga ir atsiskiria nuo odos
Pakyla, skrieja, prie dangaus prilimpa
Ir vėl šviesu kaip dieną Dievo soduos
Skreite rankas Jis suneria – jam taip patinka

2009 m. sausis

sb10068813a-001

Auštant sklaidosi rūkas virš pievos
Ir vėsa tyliai rangos per kūną
Saugo pušys kaip kambario sienos
Tu sakai man, kad šitaip nebūna

Kad nebūna štai šitokio jausmo
Kai pritrūksta net oro įkvėpti
Balansuoji tarp džiaugsmo ir skausmo
Tarp tylos šitoks poreikis rėkti

Tarp gyvenimo mirti taip noris
Kad užmerki akis tarsi amžiams
Toks bekūnis, bekvapis, besvoris
Toks sunkus lyg akmuo. Ir toks lengvas

 

2008 m. liepa