žodžiams, gyvenantiems many

– Tik neapleisk poezijos, nes ji gyvena tavyje.
– Vis dar rašau – per dovaną, per prakeikimą
…………………………………………….ar per klaidą.
Iš neįvykusio pokalbio

žodžiams, gyvenantiems many, suteikt sparnus
lai sklaidosi aplink po du, po tris ar kuopom
sparnuotom skruzdėlėm į dangų ar po žemę
nebesutramdomiems kaip kvailas ir beprasmis juokas
kaip žiovulys įstrigęs tarp žandikaulių, nebeišvysi
ir saulės spinduly sužibęs sparnas, ir Ikaro krytys
tai viskas žodžiuose, sakiniuose ir tarp eilučių
o vietoj lūpų ir gerklės, tik pirštai per klavišus
vis užsimerkusi plėšiu aš tamsą klampią, juodą
mintim lyg durklais, žodžiais lyg vandeniu per purvą
nematoma ranka išlieja rašalu ore, lietus nuplauna
tie vingrūs rašmenys – jie siūlais pavojingai išsiraizgo
susigeria į odą, peršti it ką tik jon įlieta tatuiruotė
neatsikratysi niekaip: trink netrynęs, rašyk nerašęs

2012 m. sausis

Reklama

kad laike nepaklystum

Visi iškeliauja. Kas balne, o kas lovoj,
Su rožančiais rankose ir adatom venose,
Rimti, besišypsantys ar prasižioję.
Kas per prievartą, kas savanoriškai.
Nieko nelieka. Gyvenimo geismas –
Mažas driežiukas nutrūkusia uodega
Tarp plytų Italijos saulėje šildosi.

Valandas muša varpai,
Kad laike nepaklystum.

2010 m. birželis

kita aš

milijoninio miesto dvidešimt trečiam aukšte
(kai iš lifto išlipi – į kairę, o paskui – į dešinę)
sėdžiu prie juodo stalo, ant kurio krūva popierių,
kompiuteris, spausdintuvas, pora knygų, žirklės,
didelis puodas chrizantemų arbatos, seni bilietai,
kinų kalbos vadovėlis, aplūžęs geltonas pieštukas
galvoju apie tą kitą aš, kuri gyvena užmiesty
erdviame name su vos besutelpančiom knygom
durim į didelį sodą, įrėmintą senstančių medžių
saulė kur ne kur tik įsiskverbia, gula ant akmenų
ilsiuos žolėje ir galvoju apie tą kitą, kuri pajūry

2011 m. birželis

sapnų akrobatika

sapnai voratinkliais tįsta per langus, plevena
žemutinių aukštų – tingiai velias praeiviams į plaukus
aukštutinių – raizgosi paukščių, lėktuvų sparnuos
sklaidos šilku, bet tarp pirštų subyra į pelenus
pavėjui išsisklaido, po savaitės kiti juos sapnuoja
taip vakar naktį svetimas vyras atėjo ir lietė it savas
glostė, šnabždėjo slaptas svajones, bet ne mano
ryte jaučiaus lyg visą naktį būčiau prašokus
šiek tiek maudė paširdžius (ten mano sąžinė)

aš jį mačiau praeinantį, galėjau čiupti už skverno
arba subtiliau patraukti jo dėmesį (kartais tą moku)
žinojau, kad būtų pažinęs, kad būtų audra ir perkūnija
šnabždesiai, lytėjimai, žemės slydimas po kojom
nušluotų mūsų gyvenimus ir mus abu pažymėtų
ar tai, kad buvo ruduo, ar kad skraidė voratinkliai
ar kad kojas maudė lyg visą naktį būčiau prašokus
likau ten, kur esu; o jo už minutės kitos nebeliko

2011 m. balandis

tos kitos

vienas toks menkai žinomas kritikos genijus
sėdėdamas bare prieš tikrai paskutinį bokalą
tvirtino, jog poezija – visiškas ekshibicionizmas
ir net bjauriau, nes ne kūną, o sielą apnuogini
tad čia iškrypimas kvadratu, gal ne kubu, šaukė jis
aš tai ką – beveik niekada apie save nerašau
rašo tos kitos, kurios pasirodo, kai snaudžiu
jos lenda viršun pasikeisdamos, kartais porom
tuomet kikena, spaudžia klaviatūros mygtukus
kartais privelia grubių stiliaus klaidų, nusirašo
bilda jų eilėraščių ritmas, pataikaujama publikai
gal joms kaip žiogams primėtyti pakampėmis
plytų drėgnų, pupelių, žalios žolės ir laukt
kol susirinks, pradės čirkšt ir nugaiš rudeniop
ir ant pirštų pagalvėlių nuguls laiko dulkės

2011 m. kovas

langai

Kai langai it jonvabaliai iš tamsos
Tūkstančiais akių spokso įdėmiai
Prožektoriais aštriai susminga
Lyg filme apie policininkus
Rėkia tiesos, tikina prisipažinti
Žada itin skaudžiai nebausti
Gal šiek tiek: “Supranti, pamokai“
Ar tuomet lengvėja dėl to
Kad ne pats, ne savo noru
Bet priremtas skaudžiai prie sienos
Pasakai viską, net kur raktas paslėptas
Nuo sąžinės durų, svetimų paslapčių
Ir apsunkęs raudi, apgautas jautiesi
Kartoji: “Na kodėl ne lengviau“
Šuliny kiek semsi vandens nemažėja

2011 m. kovas

atspindžiai

mes tik atspindžiai dangiškųjų mūsų
kurie vaikšto po du Dievo soduose
visuose veidrodžiuose, nutuptuose musių
mūsų nėra, ten ne mes, pasirodo

tik iliuzija esame, sapnas be miego
raibuliai suraukšlėję vandens paviršių
virstam cukraus vata, beskoniu sniegu
ir į kitą sapną, skrydy viską pamiršę

2010 m. kovas

kas beldžia

 sb10067506c-001 

 

 

 

 

Jei ta, kas šiandien beldžia į duris – mirtis
Jos tavo akys, tavo pirštai
Ir nevilnietiška tartis

Pasvarsčius – mirti man gerokai per anksti
Šiandieną kapinėse tiršta
Todėl kol kas išeis kiti

Šiandien aš elegantiškai kitų gedžiu, todėl švenčiu
Kai tie kiti aplinkui miršta
Ir žemėje mažiau svečių

 

2007 m. lapkritis

strėlė

74092825

Strėlė iš lanko
Dievo link paleista
Sudie, manasis vaike.
Nors ką tik susitikom
Tad labai man
Atsisveikint keista

Kasdien po žingsnį
Po lietimąsi
Nutolstam mes.
Vienatvė savo darbo
Kruoščiai imasi,
Jei silpną vietą ras.

Tačiau tuo pat metu
Dar niekuomet
Nebuvom taip arti
Ir taip kartu.
Ar tu jauti?
Nes aš jaučiu.

 

2007 m. spalis