Kada nors parašysiu labai nešvankų eilėraštį
Nepadoriai gėdingą, su itin atvirom smulkmenom
Juo enciklopedijos vėliau iliustruos intymumo sąvoką
Vyrai, su kuriais aš miegojau, spėlios: “Ar tai aš – tas jis –
Pats pagrindinis herojus, kurio glėbyje tirpsta lyrinė veikėja?“
Kiekvienam jų sakysiu aišku, taip, turėdama omeny žinoma, ne
2011 m. gegužė
Su moterim mylėtis sapnuose. Jau antrą naktį
Ji glosto pirštų pagalvėlėm švelniai pusračiais
Tamsoj tirštoj. “Šviesos prašau nedegti,
Išeisiu tyliai, auštant, ir tikrai prieš pusryčius“
Su vyrais naktyje rūkyt cigarus. Šiek tiek negera
(Bet irgi sapnuose). Jų rankos – man tarp kojų
Girdžiu, kad tolumoj kažkas dainuodamas lyg bara
“Pabusk, juk tai tik sapnas“, – priedainiu kartoja
2010 m. vasaris
Vyrai įeina, išeina, įeina, išeina
Ir tada ji kurį laiką nelaukia
Įsčios ilsisi, tyli. Kartais kokią dainą
Ji niūniuoja. Ramybė jos kaukė
Žinau, kad jos vardas Marija
Ilgaplaukė, prisirpusiom lūpom
Bijojusi sako, dabar jau nebijo
Per tvorą matau – darže klūpo
Atrodo lyg meldžiasi prieš altorių
Tarp pirštų žemės grumstai byra
Vidudienio saulėj tokia besvorė
Prie durų rikiuojasi vyrai
“Marija, Marija, – jie šaukia. –
Nuplauk mums pavargusias kojas.“
Ji kyla. Atrodo, tik to ir telaukė.
Duris atidaro. Kvatojasi.
2009 m. spalis
Nuvilnijo atodūsiais vakaras
Darniai plaukė pakrante skenduoliai
Ėjo moterys drąsios į karą
Traukė giesmę simbolišką uoliai
Liko vyrai rymoti prie lango
Ir aplipę vaikais tarsi obelys
Plaukė sesės kaip ežero bangos
Vėjy skraidė kvietimai į pokylius
Grįžo jų į namus gal tik keturios
Atsisėdo ant didelio suolo
Ir be meilės ištirpo lig vakaro
Nesulaukusios kviečiant į guolį
Ėjo metai kaip tąkart tos moterys
Vyrai jau ir užmiršo ko laukę
Tik prieš miegą kalbėdami poterius
Moters vardą garsiau Dievo šaukė
2008 m. liepa
  |
Savaitgalį mieste gražiai palijo vyrais
Jie krito iš dangaus lengvai ir vikriai
Juos gaudė moterys – kitaip jie būtų mirę
Mylėt žadėjo aistriai, amžinai ir stipriai
Įkurdino namuos ir rūpinos be proto
Šie augo, skleidėsi kaip keistos gėlės
Gražaus balselio buvo, taisyklingo stoto
Suaugusių mergaičių gyvos lėlės
Tik vieną dieną parke saulės švietė
Taip skaisčiai – kaip tik kartą metuos
Ir vyrai išgaravo antrų pusių nepakvietę
Paliko liūdnos našlės prie šaltos arbatos
Po metų susirinkusios į lietaus šokį
Ir nusimetusios juodus drabužius
Jos vėl paprašė siųsti liūtį lygiai tokią
Ir nuo jų prašymų mama gamta palūžo
2007 m. lapkritis
Galvojimas apie tave ir negalvojimas
Tai dvi, bet to paties medalio pusės
Užplūsta “va sakiau, kad taip ir bus“ žinojimas
Kurį gal vieną rudenį simboliškai suterš musės
Pabūt dabar ir čia užtenka vien tik jausmo
Lai protas miega, lai sapnus sapnuoja
Nes karavanas eina iki tikslo, iki uosto
Nors vėjas šėlsta, o smėlynuos šunys loja
O karavano eisenoj žygiuoja šaunūs vyrai
Ir puikios moterys šilkais sau kelią kloja
Tas karavanas – milijonai mano nežinojimų
Na, o žinojimai pro šalį einant kaip tie šunys loja
2007 rugsėjis
Esu tokia, kokia esu
Ir man atrodo – visai nieko
Aš kartais vyrus palieku
O kartais jie mane palieka
Dar kartais šoku ant stalų
Skaitau geras knygas po liepa
Aš noriu daug vienu metu
O būna, kad nenoriu nieko
Aš kartais vasara kvepiu
Ir jūra šėlstančia už kopų
Ir mašina pasiutusiai lekiu
Dainuodama už vairo ką tik moku
Aš nepagaunama žuvis tinklu
Žvaigždė nukritusi ant stogo
Aš taip beveik visus pasaulyje myliu
Kad negaliu linkėti nieko blogo
Per pilnatį taip atsitinka
Kad pilka vilke kaukiu
Ar bėgu ragana basom sniegu
Nes aukštakulniais bėgt nemoku
Aš medžių kalbą suprantu
Galiu pakalbint vėją, žiogą
Ir tiltu būti tarp dviejų krantų
Juo į gyvenimą atvesti žmogų
Su manimi retai ramu
Man periodiškai “nurauna stogą“
Tačiau esu ir vaistas nuo visų ligų
Galiu išgydyti netgi banalią slogą
Ir paukščiai suka manyje lizdus
Neatsižvelgdami, koks Lietuvoj sezonas
Tu mano akyse skaitai vaikų vardus
Garsai visi šiam aktui muzikinis fonas
Esu tokia, kokia esu
Ir aš jaučiu, kad mane tokią Dievas myli
Ir kiek dar būsiu čia žinot nesutinku
O ir orakulai užklausti tyli
2007 rugpjūtis
Evelinos namai 