Jau daug metų iš tikro nesijuokiau
Pilna džiaugsmo burna, iki užsimiršimo
Nebijodama klausimo: “Iš ko?“
Prieš veidrodį derinu šypseną
Matuojuos kaip per siaurą sijoną
Pro duris slysta vaikas. Jam truputį baisu
Sustingsta liesdamas rankeną
Sako: palauksiu kieme ant suolelio
Iki prosenelės laidotuvių dar visa valanda
2010 m. gegužė
Evelinos namai 