daug ką palaidojus

Kartais jaučiuos tarsi būčiau jau daug ką palaidojus
Juoda suknele didelėj medinėj verandoj prie ežero
Iš lentynų stebi knygos. Šuo uodegą kandžioja
Paukščiai supas danguj, tyliai leidžiantis vakarui

Sekmadienis kviečia bažnyčion. Aš trečioj eilėje
Paslaptingai vis mirksi vargoninkas. Matyt jau bus
Paskutinis iš mano vyrų. Amžinai negyvensiu, deja
Ir mane vieną dieną medinėj dėžėj neš keturi į kapus

Atrodo, kad mirsiu rugsėjį. Žemė dar bus gan minkšta
Dalis lapų kybos, kiti gi klos žemę, maišysis po kojom
Norėčiau prieš numirštant būt nors truputėlį girta
Bet ar spėsiu išgert – tai kažkaip abejoju

2010 m. spalis

pavasaris pragare

Nebėra jau kelio atgal. Jis remontuojamas.
Po ženklu “plyta“ guli pernai žuvęs žiogas
Atvažiavai, senokai stovi, lauki jau
Ir šnabždesiais tavasis sklinda monologas

Ir kuždesiais, apsikabinimais byra vakaras
Toks šiltas, minkštas, švelniai violetinis
Ir šypsosi Liuciferis prie nuorodos “Čia – Pragaras“
Taip suokalbiškai tarsi senas patikėtinis

Lyg būtų laukęs būtent mūsų, būtent šiandien
Toks pasipuošęs, išsiprausęs ir frakuotas
Tai intymi pavasarinė mūsų trio šventė
Ir šypsos mėnuo, šitas Kazio Binkio idiotas*

* Berlynas aukštyn kojom dribso,
O mėnuo, senas idiotas,
Elektros viela pažabotas,
Šypso.
K. Binkis “Vokiškas pavasaris“

2010 m. kovas

ne vieni

Mes užmirštam, kad nesam vieni
Virš galvų kabo skydas Mėnulio
Efemeriškas angelas medy gyvena
Smėly prie kojų raižo vienetą (tu ne nulis)

Musė kutendama ropoja kojos nykščiu
(Primena vaikystės vasaras kaime)
Nuotraukose ant stalo kelionė pernykštė
Padeda galvoj laikyti, ko neprisimeni savaime

Ir net kai vakare nusisuki lovoj į sieną
Kaip žydas prieš mirtį. Tamsa virpa, plaukia,
Šnibžda kažką, net ir tada tu ne vienas
Šalia prigulusi vienatvė – vėsioji tavo draugė

2010 m. kovas

rytas. naktis

Vandens stiklinėj skęsta rytas
Sunkus, atšalęs ir beskonis
Pro langą jau atidarytą
Viens paskui kitą veržias žmonės

Diena it pernokusi kriaušė
Lipni, patežusi, sultinga
Ją tarp delnų viens, du sutraiškai
Ir pirštai į minkštimą sminga

Šio vakaro papiltas vynas
Ties horizontu išsiliejo
Ir prisukamas apelsinas
Į frontą vakarų riedėjo

Naktis juodos kavos kartumo
Be cukraus. Bomba kofeino
Sprogimas cigaretės dūmo
Rūku pavirtęs virš beržyno

 

2009 m. lapkritis

parke

Šešėliai violetiniai po kojom
Vis bėga pirma arba paskui mus
O lapai krisdami dar pamojuoja
Lyg kviesdami. Toks vakaras ramus

Aksominis ir šiltas tartum švarkas
Bet lengvas ir išskydęs it migla
Šlavėjas parką švarina ir tvarko
O lapai jį apsupę lyg banga

Tuoj, regis, čiups šlavėją kaip šapelį
Įsuks į savo vandenis sraunius
O jis ramiai sau šluoja šitą kelią
Nutiesdamas mums kelią į namus

 

2009 m. spalis

vaikystė

Langinės girgžda kaip senelio batai
Kuomet apie namus jis eidavo it kaukas
Mėnulio ratas ir namų kvadratai
Suartas bulvėmis nubertas laukas

Arklys už kluono tarsi pasiklydęs
Pirmasis mano kelyje Pegasas
Sulūžusios kampe užmirštos slidės
Ant skiautės eilės – vaikiškos, nedrąsios

Gandralizdis ant seno tvarto kraigo
Laukinė obelis, po ja sūpynės
Glėby pasaulis, o tarp pirštų – laikas
Pabiręs kaip miške besirpstančios mėlynės

Takelis pieva iki ežero nubėga
Juo vakaras naktin nuslysta
Va toj šaly vaikystė mano miega
Ir ten aš kartais mintimis vis grįžtu

 

2009 m. spalis

pro langą

Atrodo, su visais stiklais
Pro uždarytą langą.
Jei ne bangos
Nuslūgstančios į jūrą
Vakarais lėčiau nei dieną
Kylančios į dangų
Ir jei ne juokas
Ne many, toliau
Toks giedrą žadantis
Zuikučiais saulės
Juos rankos mostu nuvijau
(Ar taip lengvai
Nubėgtų saulės kiaulės?)
Išleisčiau pro namų duris
Nekviestą, nemylėtą svečią 
Tačiau tikrai žinau
Pro langą liptų jis
Gal du kartus pro šalį
Bet pavyktų trečią.

2009 m. spalis

paskutinis pasimatymas

Sraigės greitumu ateina vakaras
Purpuru liepsnoja tiesė horizonto
Tai jau paskutinis mūsų pasimatymas
Štai tiek naujienų šiame fronte

Ne nuodėmė dėmė, – sakai lyg maldą, –
O tai, kad šitaip išeini it apsivogus
Visa širdis manoji – tavo valdos.
Ir krenta žodžiai tarsi miško uogos.

Nevalgomos šios uogos – aitrios, karčios
Bet surenku visas į savo delnus
Kol purpurą juoda pakeis palauksiu čia
Paskui už lagamino ir kur nors į kalnus

 

2009 m. rugpjūtis

vakaras

Voratinkliu apgaubia vakaras
Pagauna minkštai ir taip jaukiai
Eilėraščių šįvakar nekuriu
Ir niekas manęs nebelaukia

Kažkur ant akmens šalia upės
O gal ir namie palei langą
Būrelis balandžių sutūpęs
Pakyla staiga į padangę

Ir gęsta lyg žiežirba vakaras
Tamsoj žiba žvaigždės karoliais
Ir šiltas, degąs dar ugniakuras
Parves vėl namo tave, broli

 

2009 m. liepa

mylimojo neturiu

 

 

 

 

 

 

Ir vėl aš mylimojo neturiu
Berods nuo vakar vakaro
O gal nuo šiandien pusės septynių
Sunku supaisyt, kai aplink toks pragaras

Namus aš matot remontuoju iš esmės
Tai daug ko nerandu vis tarp daiktų
Bet tai juk nekeičia esmės
Nes vėl as mylimojo neturiu

 

2009 m. liepa